
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Pasakei,kad nori pabėgti iš čia ir niekuomet negrįžti į savo lovą,nes ji jau spėjo ataušti,skersvėjai tavo namuose išvijo tos vienintėlės kvapą ir liko tik nuotraukos,kuriose jūsų meilės simfonija skamba visu garsu. sutinku,mano kalnų tarpekli,meskim viską,kad ir šiandien,nuvažiuokim prie jūros ir atiduokim visus prisiminimus jos gelmėms,lai Jūratė jais papuošia savo gintaro rūmų sienas.Išbraukim savo darbą,studijas,draugus iš dienotvarkių ir keliaukim į gyvenimą.Pasiimkim gitarą,pasikeiskim telefono numerius ir keliaukim tiesiu greitkeliu į švytinčius didmiesčius. Prisimerkę ištiesiam ranką kelyje dangaus kryptimi ir žinome,kad bėgsim ten,kur trauks lietus.Lai nuplauna jis mūsų dėmes ant dvasios pirštų ir pagirdo ištroškusias mūsų sielas.Iš tikrųjų,tai aš nežinau,ką noriu užmiršti,juk šalia turiu tave,vis dar kvepiantį rytine kava. Niekada nepaliksiu tavęs vieno Žinau,kad kai būsime kažkur kalnuose,tu paimsi mano rankas ir pasisemsi sau vandens iš ledinio gyvybės upokšnio.Galbūt tai reišks kažko naujo pradžią ? Ar tai tebus jaudinanti atomazga ? Man bus gera būti šalia,kai sedėsime kokiame nors pub'e Prancūzijoje,o ten gros bliuzas.Gyvenimo arba meilės bliuzas,kaip pasakytum tu. Tu linguosi į taktą,ramiai sriūbčiodamas kavą ir įtraukdamas lygiai pusę centimetro cigaretės.Man bus gera,kai galėsiu nuvalyti tavo prakaitą nuo kaktos kur nors Amerikos pampose,saulei virš mūsų dainuojant kaubojų dainas. Mes kaip tik tikri bohemos atstovai Italijoje,Florencijoje,gersime pigų itališką vyną kur nors prie upės ir stebėsime išskrendančius paukščius.Galbūt čia sutiksime ir rudenį,rinksime vis dar žalius medžių lapus,o paskui juos dažysime įvairiausiomis rudens spalvomis,kad ir italai suprastų,ką iš tikrųjų reiškia ruduo. Su tavimi galėčiau skersai ir išilgai išmaišyti visą pasaulį,sedėti šalia,kai pro greitojo traukinio langą bėgs vynuogynai ir alyvuogių plantacijos. Tu įputi man kažkokią viltį gyventi ir norą eiti toliau. Galbūt Kalėdas švesime Niujorke,kai parduotuvių vitrinas puoš žali eglių šakų vainikai,papuošti raudonais kaspinais,žmonės kels sąmyšį,nežinodami,ko iš Kalėdų Senelio tikisi jų artimieji. Aš nusispjausiu ir pasakysiu,velnias, vėl jaučiu žiemą po savo paltu.Tu nusijuoksi ir nuimsi mano pirštinaitę,leisi snaigėms kristi ant mano šilto delno ir abu stebėsime,kaip jos tirpsta,matai,pasakysi tu,betkokį ledą gali ištirpdyti žmogaus šiluma,paskui apkabinsi mane - tai buvo pati nuostabiausia Kalėdinė dovana.Man patinka,kad tu visuomet žinai,ko aš noriu. Ir jei kada širdyje pajusime tėvynės ilgesį,ar norą pasivartyti lietuviškose pievose,skinti braškes pas močiutę kaime,ar gulėti rugiuose ir šnekėtis apie dangaus žydrymę,mes susirinksime daiktus ir tą pačią akimirką išdumsime namo. Tai bus mūsų sielos atostogos,naujų nuotykių kvapas ir pasaulinis perversmas mūsų širdyse. Galbūt niekas nesupras,kokia viso šito reikšmė,o aš pasakysiu,kad to nepatyręs,niekuomet ir nesuprasi. |
![]() |
![]() ![]() ![]() |
2005 m. rugsėjo 19 d. 17:26:47
____________________
Aš vienas,turiu dainuoti už visus. Aš vienas,antras pasiplauna,kai sunku. Aš vienas,trečias trukdo dviems pabūt kartu. Aš paskutinis,bet taip norėčiau būt pirmu.
2005 m. rugsėjo 19 d. 16:11:53
____________________
neturime teises tyleti
2005 m. rugsėjo 19 d. 14:27:26