
aš šiandien ėjau
ir saulė švietė lys pavasarį
klausiausi ne ,,tikro debilo kernagio" (čia buvo citata) ,kaip dabar,
o mulen ružo, bitlu ir šiaip už širdies griebiančiu dainų.
aš ėjau tokia graži ir labai lengva. mano susivėlę plaukai plaikstėsi,
povo uodega buvo išsklaista(nebuvau pasipūtusi ar pikta)praeiviai į
mane žiurejo, bet tikriausiai vienintelį kartą jie man nelabai ir
rūpėjo. aš girdėjau tik muziką, aš nekovojau su praeiviais: kuris
pirmas nuleis akis, kuris sumiš, kuris paimes, pasijus nesmagiai,
kuris bus durnius? nežaidžiau, o ėjau. ėjau viena ir man buvo gera,
nes grojo muzika. ir trūle bijojau, kad praeiviai negirdėtų mulen ružo
melodijų, nes nikolė kidman kurtinančiai rėkė man į ausis. o aš
nesišypsojau, ir man niekas nesišypsojo, bet man buvo vienodai
kaip kokiai bridžitai džouns. mintyse kalbejausi su tavim (ne tavim,žmogau)
ir kiekviena nauja daina mano požiūrį į tave vis keitė,
kūnu lakstė šiurpuliukai, drugeliai pilve skraide vis smarkiau, kai
tik dainos vis gražesnės ir liūdnesnės darėsi. o aš tik apie tave, tik
tave galvojau, galvojau, kad aš noriu ir visai nebijau tavęs sutikti.
ir džiaugiausi, kad užsidegė raudona ir aš turėjau stovėti ir laukti
žalios, nes aš ilgiau klausysiuosi muzikos, ilgiau būsiu su tavimi. ir
gerai, kad kaip bridžita džouns su tuo pačiu septintu
nuvažiavau per daug stotelių. nes viskas truko ilgiau. saulė švietė
lyg pavasarį. ėjau parkeliu ir buvo gerai, kad yra drėgna. ėjau ir
dainavo širdis. man reikėjo tavęs. man trūko tavo kvailiausių bajerių. ir viskas jau baigta. ir nuo dainos verkti net
norejos, bet tu nesi toks, kokio man reikia. o žinai, eidama vis
kartojau, kad šlykštu, kai tu su manimi visai nesiskaitai. ir net
buvau pasiryžusi vėl pulti į depresiją ir kiekvieną žiemos tamsią
dieną grižusi namo verkti, kad tu į mane šiandien nepažiūrėjai,kad
nieko nepasakei, kad tik pirmą praleidai ir nuėjau, kur
norėjai. ir buvau pasiryžusisau verkdama kartoti, kad c'est la vie. ir
net šypsotis,kad turiu tą, kuris telpa kievienoj dainoj, kiekvienam
saulės spinduly (saulyte mano), kad tu ir mane sutalpini nery, kad aš
jau ir danguje, aš medy ir aš visur su tavimi. bet tu tai be manęs.
bet c'est la vie.
muzika grojo. ėjau tiltu - specialiai pasitrinkau ilgesnį kelią. kad
tik ilgiau su tavimi pabūčiau. kad tik ilgiau tu būtum mano kvailuose
išgalvotuose dialoguose, ir tu toks, kaip noriu aš. bet tu tikriausiai
užsidaręs savo pily. ir tiltas buvo per trumpas. aš norėjau eiti ilgai
ilgai ilgai, nes apačioje buvo upė ir ji buvo tokia kaip tu. ji buvo
tokia. tiltu ėjau lečiau, nežinojau kiek laiko, gal net vėlavau, bet
man net šypsotis norėjau, neprisimenu kodėl, nes dabar tai liūdna.
saulė švietė lyg būtų pavasaris. pavasario vakaras, tik man trūko
pienių pūkų danguje. ir aš radau pienės pūką, radau pienės pūką ir jį
pūčiau. vienas pūkas man į burną įskrido, bet viskas buvo gerai. aš
tavęs nemyliu. kodėl tu esi kiekvienoj dainoj? kiekvienam pienės pūke?
keliu ėjau tuo, kur niekada dar nebuvau ėjusi. buvo vėl drėgna, delnai
buvo prakaituoti, bet saulė... zinai, kokia ji buvo. ir aš ėjau viena,
šone audo japoniškos vyšnaitės, bet kiekvienoj vyšnaitėj,
paraudonavusioj nuo rudens (o gal nuo pavasarinės saulės vakare), buvai
tu. ir statula buvo juoda, nesupratau aš jos, ir nesupratau kodėl
fotografas fotografavo tuos naujus vilniaus bokštus. ir nežinojau, ką
daro tie pagyvenę žmonės ten pakampėj pasislėpję lyg paaugliai. bet
man patiko. man patiko ta saulė. ir iš tiesų, jei joje nebūtų tavęs,
ji būtų dabar man niekas, bet sakyk, berniuk, ar ilgai dar?
as nenoriu, žinok aš nenoriu taip toliau. geriau surambejusi širdis.
kodėl aš noriu vėl tave pamatyti?
užtenka. aš nenoriu tavęs. mes dainavom chore ir tu buvai kiekvienoj
dainoj. tu buvai visur. as tau dainavau, dainavau gražiai, tik
šiandien balsas drėbejo. o tu ir negirdėjai. žinau, tu tik ką
pasakysi, aš lyg kiaušinis trenktas į asfaltą išskysiu. bet aš tai
nenoriu, nenoriu, kad tu man taip rūpėtum. aš noriu akmeninės širdies,
nes niekada niekas nesibaigia gerai, kai prasideda šitaip.
žinai, dievas tau davė mane, o dabar man tave. tik kažkaip laiko
nesuderino. man taip visada.
|
2005 m. gruodžio 1 d. 16:13:51
____________________
kiss the rain...whanever you needed me... kiss the rain...and wait for the dawn...
2005 m. lapkričio 27 d. 21:19:52
bet kūryba truputį seilėta.
aš taip jau neberašyčiau, nebent vėl tas pats prasidėtų. bet abejoju.
preėjo ruduo, praėjo JIS. ir viskas gerai.
____________________
na ir keisti tie medžiai rudenį - ima ir nusirengia.
2005 m. lapkričio 25 d. 21:17:01
____________________
You know?Sometimes words have two meanings..
2005 m. lapkričio 25 d. 18:43:59
bet linkiu siekti aukstesni kurybos tupos virsuniu
in love, kisse......
____________________
kiss the rain...whanever you needed me... kiss the rain...and wait for the dawn...