Ghost Love Score

Tarp kitko dievas pats nelogiškiausias dalykas iš visų

Aš gi Dievas

Logiška

Ir tu tas progas laidosi ir laidosi, kol vieną dieną atsimerksi ir pasibaisėsi pats savimi ir tuo, kuo pavertei savo gyvenimą.
Nope, reik tau pamąstyt ties savo mąstymu

Matai. O aš netikiu. Manau, kad jei palaidosiu vieną progą, bus ir kita.

Tikiu.
Ir aš jį radau.
Nepažįstu daugiau nė vieno žmogaus šioje žemėje, kuris kalbėtų mano žodžiais, kuris mėgtų tai ką, mėgstu aš (išskyrus kelias smulkmenas), kuris eina ne šalia manęs, o su manim.

Tu tiki, kad mes turim vieną sau skirtą žmogų kažkur pasauly besitrainiojantį?

Va čia ir svarbiausia. Niekas to negali pasakyti kaip susivokti. Arba susivoki laiku arba susivoki jau po laiko, kai nieko nebegali pakeisti.
Iš tikrųjų tai nėra čia ko susivokti. Tiesiog reikia pripažinti pačiam sau. O tada ir suvokimas ateis.

Man įdomiau, kaip aš susivoksiu, kai surasiu...

Tik nepaleisk, kai surasi.
Nes mes, žmonės, keisti padarai. Per savo kvailystes kartais prarandam tuos, kuriuos mylim.

Atrodo, kad nejaučiau. Nieko, viskas prieš akis

Toks, prieš kurį nublaksta viskas.
Toks, kuris vėl priverčia patikėti ateitim.
Toks, kuris nušluoja visas nuoskaudas.
Toks, kuris pripildo ramybės, saugumo ir šilumos.
Toks, nuo kurio net keliai kartais linksta.
Toks, kuriam žodžių apibūdint nereikia, jei nors kartą gyvenime tai jautei.

Ir koks gi tai jausmas?

O man visai ne "ak"
Man zjbs

Ak ta meilė...

Va to tai ne.
Nė už ką.
Geriau jau galvą nusikąsiu.

O savo vyruką?

Tiek darbovietę, tiek gyvenamąją vietą, tiek visą savo gyvenimą.

Keisi darbovietę?

O maxima čiulpia.
Nemėgstu raudonos ir mėlynos derinio,
Labai spaidermeniška.

Kaip jau vakar sakiau: jei šį savaitgalį apskritai kur nors eisim, tai susitiksim. Šiaip abu pervargę tiek nuo savo tiek nuo svetimo mėšlo. Reikia pailsėt nors kiek ir pasilepint ramybe.

Ingule, bet primeti, kas do jėgiškumas būtų, jei šalimais gyventume...? Maximos alaus atsargas išeikvotume
Beje, šiandien buvome su A. kavinėje, pašnekėjome.
Ir norėčiau pašnekėti su tavimi. Apie viską. Juk žinai, kaip dabar viskas...

Tikiu, Edvi... po visų mano kvailysčių, kurios tave į pasiutimą varė...

O gal net kaimynais patapsim kada

Turi jie, turi...
Palauk rudens, išlauk.
Jėtau, gera matyti tave laimingą, išties.

Kitavertus su atlyginimu manęs irgi neskriaudžia, tai dar nematau reikalo putotis.
Dabar, kai yra dėl ko stengtis, tai nebeatrodo taip sunku.

niu jeigu dirbi del stazo tai suprantama, gi be stazo nelabai kas nori siais laikais priimti i normalu darba

o del to gero jausmo, kai gryzti ir pamatai kad esi laukiamas...ech pazystamas jausmas

Man pačiai px. Aš tyliu, nes man reikia bent metų darbo stažo.
Pora mėnesių beliko, tiek dar galiu patylėti.

Sunku, aišku, gyventi nuo savaitgalio iki savaitgalio. Bet užtat koks kaifas po savaitės grįžti namo ir rasti savo žmogų tavęs belaukiantį su vakariene. Žmogų, kuris apkabina taip stirpriai ir švelniai, kad akimirksniu dingsta viskas, kas prieš tai nervino.

tai suprantama kad jiems bus sunku viska sudelioti i vietas, bet ar verta ir toliau kankintis kai tau p*sa prota, o tu tik tyli ir sypsaisi?

SweetGirl>>> čia tiesiog situacija tokia susiklostė, kad be manęs su viena programa daugiau dirbti niekas nemoka (patys turi savų dalykų išmokti). Jie nežino realios situacijos, nes visas ataskaitas už savo darbą darau aš ir jos būna tokios, kokių reikia. Aš žinau kas ir iš kur, o jiems reiktų poros savaičių galus surankioti.
Nepakeičiamų nėra, bet jiems būtų labai sunku be manęs. Gaila, kad tik aš viena tai suvokiu...
Whatever, man jau senokai px, ką jie daro

Kur eisiu?
Eisiu ten, kur manęs laukia

O aš tik šypsausi ir tyliu. Nes žinau, kad jei dabar išeičiau, jie labai sunkiai tvarkytųsi.


cia jau vadinasi per didelis pasitikejimas savo protu gi nepakeiciamu nera