Man ne su finansais buvo blogai... sveikatėlė pagedo... turėjau parsivilkti atgal, nes būčiau galus atidavus viena būdama... dabar išėjus nebergįšiu net dvėsdama... ayj... už pusantros valandos reikia būti darbe... keturios turiningos paros prieš akis... jėė...

kartais norėtųsi viską čia mesti ir išvažiuoti... tada nueini prei upės... pasivaikštai... nurimsta nervai, aki intyse parūkai... giliai atsidūsti ir judi pamažėle pirmin...

Niekam nebuna lengvai su finansais kai iseini. As irgi siknoj sedejau pradzioje.
Nors budamas lietuvoje tikriausiai senai buciau pasikores ...

Nebetenku kantrybės. Ir aš tuoj pradėsiu rėkti. Nekenčiu taip daryti, bet kitaip nebegaliu... dar bent porą mėnesių reikia iškęsti ir išeinu velniop... kad ir kaip bebus sunku - nebegrįšiu... nei dėl sveikatos, nei dėl piniginių reikalų... ayj... vis geriau darbe nei namuose...

Popieriaus lapai pasimeta... juos aš išdovanoju piešinukais susižavėjusiais žmonėms... ir nelieka... o sieną visada gali perdažyti...

Bent jau man, su tevais buvo toks momentas kai atsirado tarpas.
Vienakart pasiunciau velniop, gan grieztai (nesakau, kad tai yra kazkas kuom didziuojuosi), bet tokiu dalyku kaip riksmai -nebera. Nu nafik, stogas nuvaziuotu per savaite .

As vis delto uz popieriaus lapa. Paciai gali atsibosti tai ka esi pritepliojus.

Nėra nė vienos nenugriaunamos sienos. Kartu su ja griūna ir viskas, kas tik buvo ant jos.

Siena tvirtas daiktas. O ja piesiniais sutvirtinus ir gyvenimas grazesnis =]

Jap, sąlygos nepakartojamos: kartais būna visai neblogai gyventi.. bet kartais, užplaukia gimdytojams kažkos rėkimo ant manęs debesėlis... seniau šaukdavo vienas ant kito... dabar rėkia ant manęs... jėė... tiek to... beveik pripratau... po to vėl važinės pas mane ir prašinės grįžti... visada taip...

Mano visas gyvenimas reikalauja būti perkeltas į muilo operos scenarijų. Kas kitiem gali pasirodyti keista, man iš tiesų yra visiškai normalu...

Ant grindų dažai ilgai neišsilaikytų, užuolaidų pas mane nėra, o kad kažkas dėtų subinę ant mano "meno kūrinio" aš visiškai nepageidauju. sienos yra kitas reikalas: jos nėra lygios kaip popieriaus lakštas, ant jų niekas nevaikšto ir nesišlapina, Be to galima visada matyti tai, ką padarei... juk negaliu šituos namuos ant tualeto durų priklijuoti daugybę Sputnik skutimosi peiliukų bei mėlynų plunksnų ir kiekvieną kartą ten nuėjus, prisiminti kaip buvo samgu klausytis bliuzo ir nuo super momento sulipusiais pirštas bandyti pririšti "auksines" apyrankes prei lubų... ayj....

Pavydžiu tokių sąlygų ... nors man ir nėra užėję noras ant sienų teplioti.
Ar kas nors tau sakė, kad tai neįprasta ?
Ir ... kodėl būtent sienos ? Na juk gali būti tūliko dangtis, grindys, užuolaidos ir t.t.

Jei nutepliočiau bent menkiausią piešinuką, tai galėtumėt pirkti vainikėlius, krepšelius ir kapinių žvakes, nes ryte aš jau negyvai užstaugta būčiau. Jėėė... (likus mažiau nei mėnesiui iki naukųjų, pasižadu, kad juos atšventus, aš susirasiu būtą... )

Išeina kad ant sienų vis dėl to netepliosi ?

Nežinau, ką David Bowie "formuoja" manyje, bet šiandien nieko kito nenoriu. Bandžiau NIN klausytis, bet nesusiklausė visiškai... ayj... bandau maitintis, nes vėl pradedu panašėti į anoreksikę. Visiškai to nebenoriu, o tai reiks vėl visus sijonus ir kelniassiaurint arba pirktis naujus...

Niekas sau galo nedarys. Nei šiąnakt, nei kitą naktį... eičiau siūti kažką ar nerti, bet neturiu tinkamų siūlų ir medžiagos. Turiu dažų, bet noriu teplioti ant sienos, o ne ant popieriaus.... xuinia...

Marilyn Mansonas įvardino Bowie - We Are The Dead kaip vieną iš labiausiai jį paveikusių dainų, savo kūrybos idėjos formavimosi pradžioje ...

Tai va, nuvažiavęs stogas gali įvairiai pakrypti , svarbiausiai sau galo nepasidaryti iki to.