Dar viena (tikiuosi eilinė) Einaro recenzija. Kaip jau anksčiau pastebėjau, toje pačioje veiklos sferoje. Man Einaras panašus į astronomijos fiziką, atsekantį įvykius, priartinančius mus iki Didžiojo Sprogimo. Šiuo terminu drįstu vadinti Seržanto Pipiro sukeltą grandininę reakciją. Muzikinės srovės pratryško lyg iš vynmaišio, kuris netikėtai nukrito ant dygliakiaulės.

Mahavishnu orkestras savo klasikine sudėtimi yra labai sultinga srovė, kuria svaiginosi The Mars Volta, kaip jie patys sako. Taigi, mėgstu abi šias grupes už nežabotą fantaziją ir muzikalumą.

Einaro recenzija duoda spalvingą vaizdą, patrauklią panoramą, po kurią malonu paganyti akį.Būtent Inner mounting flame ir Birds of fire artimiausi mano skoniui. Gal pirmasis netgi labiau, nes ten yra nemirtinga lėtapėdė, paslaptingoji You know, you know. Dabar skaitant ir klausantis lygiagrečiai naujai perrikiuoju savo simpatijas. Pirmoje vietoje stoja pozityvioji Open Country Joy, kur Gudmanas tikru kantri stiliumi griežia ant dviejų stygų, ir šiaip, tai labai linksmas kūrinys. Kaip ne keista, antroj vietoj priimčiau slegiančiai niūrią Sanctuary. Trečioje stotųsi virtuoziškas Celestial Terrestial Commuters, kur mano mėgiamas Gudmanas varžosi su Janu Hammeriu.

Titulinė kompozicija mano ausiai pernelyg tiesmukiška, čia vedančią melodiją dubliuoja unisonu smuikas su klavišiniais, tad man girdėti kaip ir vienas instrumentas, tačiau labai neįprasto tembro.

Dar norėčiau pridurti, kad vėliau išėjęs bendras Džerio Gudmano ir Jano Hamerio Like A Cildren labai seka čia išanalizuoto albumo pėdsakais.

Pastebiu, kad pastaruoju metu atgimsta susidomėjimas Džono Maklaflino ir Džefo Beko muzika. Sveikintinas dalykas, ir Einaro recenzija labai padėtų tiems, iš naujo atrandantiems jazz fusion žavesį.