Sielų kerdžius aš per Sėkmines -
Biblija, kryželis visad prie manęs.
Aš neturiu vaikų alei namų –
Juk šventiems gyvent kitaip - šiukštu!

Kai apsistojau čia trumpam,
Rozetą pamačiau. Dabar jau man
Ji temdo protą, kvėpuot sunku,
Apykaklę nuplėšti ketinu.

Naktim nemiegu, regiu ją,
Vilkinčią balta suknia.
Nelaba šviesa skvarbia
Dega akys jos.

Rėžiu pamokslą - keikiu nuodėmę ir ydą,
O pat aš kaip visi po sutana.
Sakykla lyg ledo luitas lydos,
Kai žaibas iš dangaus trenkia į mane.

Palaton įridentas nustėrau,
Nuodėmės akis ten sutikau.
Slaugė Rozeta ties manimi,
O aš bejėgis – kunigas juk gi!

Slauge Rozeta net nežino,
Jog dirsčioju už nertinio.
Mintyse kaspinus regiu ant jos šlaunų.
Slauge Rozeta, man gerėja.
Nejučiom akimis ją išrenginėju.
Liežuvio raminančių man malonėki.

Staiga jaučiuos padvigubėjęs,
Drėgmė į kelnes išsiliejus.

Ką ji išdarinėja su muilu,
Kaip ji apsieina su stetoskopu.
Ji ima riešą – pulsą tikrins...
Encefalografo perdegė saugiklis.

Velnio iš pragaro gelmių siusta,
Džezbelė ji – pažint turėjau ją.
Impulsui pasidaviau, ir ką gi.
Ji spragt mano biblijos sagę.

Naktim nemiegu, regiu ją,
Vilkinčią balta suknia.
Nelaba šviesa skvarbia
Dega akys jos.

Jos nailono siūlę aš laižau -
Taip katinas grietinę smaližiauja.
Ilgiau aš jau nesivaldau –
Ak, kokia vaizdinga ši siūlė.