Butelis skaidriosios

Butelis skaidriosios

trumpos-kojos

... Senė sunkiai lankstėsi, griebdama sukumpusiais pirštais išbarstytus žolėje tuščius butelius, kišo juos į plačią sterblę. Atsitiesė, dar pamažėl kaip plėšrus paukštis apčiupinėjo žvilgsniu ištryptą pievelę, artimesnius krūmokšnius ir, suėmusi sauja sterblę, nuėjo, sunkiai vilkdama kojas. Pakeliui vėl pasilenkė, sutarškino pakeldama atliekų kibirą. Nėmaž neatsitiesusi pasuko aukštyn, dingo ligustro brūzgyne.
- Uu, ragana! - piktai sumurmėjo brolis, pakildamas iš krūmų jai už nugaros.
Jis pyko labiau ant savęs, kad paklausė manęs ir nubėgo prie upės, kur kilo į sutemas baltas rūkas. Skubinomės, lindom stačiomis galvomis į drungną vandenį, galvodami, kad vyrai dar ilgokai gers likusius du butelius alaus. Aptingom besipliuškendami, plaukiojom nelyginant žuvys, džiaugdamiesi, kad srovė nuneša tvankios dienos nuovargį. Užtat dabar mudviems buvo apmaudu, stebint judančius krūmus senei už nugaros. Išėję į pievelę dar braidėm po rasą, bet tamsoje jau nebeįžiūrėjom nieko daugiau, tik žolę, juoduojančius krūmus ir pasklidusius popiergalius. Nieko daugiau.
"Aštuoni buteliai. " – prisiminiau, lyg vėl matyčiau juos gulinčius žolėje - žalsvus, rusvus... „Litas dvidešimt centų... " Tarėmės pasidalinsią pusiau, bet štai...
Brolis apsisuko ant kulno, kaip buvo įpratęs prieš apsispręsdamas, stvėrė rankomis už krepšio rankenų. Krepšyje skambtelėjo tušti buteliai.
- Aš einu, greitai dvylikta. - pasakė, jau kulniuodamas takeliu pro išvartas.
Nusiminiau: šiandien man nesisekė. Patikimoje slėptuvėje po klevo šakomis turėjau porą žalsvų sidrinių butelių, bet tie jau seniai ten gulėjo. Gėda buvo, kad brolis turėjo daugiau, užtat dar bandžiau stabdyti jį:
- Dar ten... geria, - mostelėjau žemyn link juodų kaštonų pačiame paupyje, iš kur sklido garsi kalba, juokas.
Brolis stabtelėjo, užkibo ant kabliuko.
- Gerai! - bambtelėjo. - Eime pažiūrėti.
Nušleivojom abu per rasotą žolę, palikdami plačias brydes. "Ryte jų vėl nebus", - atsisukau atgalios, išsigandęs žemai šmėkštelėjusio šikšnosparnio.
Brolis jau stovėjo pašlaitėje po storuliu kaštonu, žvelgdamas pro retus alyvų krūmus į raudonuojančius cigarečių taškelius, uosdamas tabako dūmus, sumišusius žolynų, žydinčių kaštonų kekių kvapais. Jis įsiklausė į girtą šneką, ir iš jam gerai suprantamų intonacijų nustatė:
- Neverta. Dar ilgai gers...
Patylėjęs sušnibždėjo man į ausį:
- Rytoj ateisime... Anksčiau atsikelsim...
Staiga prisiminiau saldų alpulį ankstyvą rytą, kai apsilanko patys maloniausi sapnai.
- Neee... Geriau palauksiu... Senė vistiek anksčiau atsikels...
Brolis šyptelėjo, abejingai žiūrėdamas į parko gilumą, kur virš senų aukštų medžių viršūnių gaisavo tamsiai oranžinis dangus, išryškindamas juodus siluetus. Paskui pakėlė krepšį, pasvirdamas šonan, apsisuko ant kulno ir nuėjo, vilkdamas per rasą kojas. "Kaip senė.. " – netyčion sulyginau, patogiai įsitaisydamas ant žemos plačios kaštono šakos. Užsimerkęs įtraukiau žiedų aromato. Čia pat sudrebėjau nuo šlapių klešnių prisilietimo: beskubėdamas net neišgręžiau glaudžių... Stojausi, kūnu šildydamas drabužį. Ilgokai stovėjau, atsirėmęs pečiu į medžio kamieną, žiūrėdamas į juoduojančią vakaro žaros fone kaštono žiedų kekę. Užsimerkiau, svajingai šypsodamasis: kaip gera būtų padovanoti tokią kekę mergaitei iš paralelinės klasės! Tik dabar ji - vasaros stovykloje... "Myliu aš ją! ", - dilgtelėjo mano vaikiškoje širdyje.
Žara išblėso, danguje žibėjo ryškios birželio žvaigždės. Už upės, virš piliakalnio patekėjo apvalus mėnulio diskas. Pamažu žemė vėso po dienos karščio ir netrukus ėmiau žvarbti. Teko pasitraukti nuo kaštono ir įlisti į gilią drevę liepos kamiene: medis dar laikė savyje saulės šilumą. Tačiau iš čia nebuvo girdėti geriančiųjų balsų - juos nustelbė lakštingalos, kurios ulbėjo, tarškėjo, nerimo, išvydusios mėnulį, pamėgdžiodamos varnėnus, kėkštus, traukė pasivinguriuodamos volungės giesmę. Galėtum pagalvoti, kad volungės pranašauja lietų, o rasa ir ištysusi nelyginant angelo sparnai vaivorykštinė aureolė aplink mėnulį - tik apgaulė. "Volungės seniai miega", - mieguistas pagalvojau, taip išsklaidydamas lakštingalų kerus. Pakilau iš drevės, išsitiesiau, sutraškinau stingstančius sąnarius.
Šešėliuotas parkas dabar vėl atgijo: ūbavo šmirinėdamos pelėdos, po žolę puškavo ežiai. Baugščiai dairiausi į tamsuojančią guoto gilumą, matydamas ten pabaisas, vaiduoklius, atgijusius iš pasakų knygų, ir aršiai žibančias žvėrių akis. Sukaupęs drąsą pasileidau bėgte per niūriai šlamančius parko medžius žemyn, į paupį, kur vis dar buvo girdėti besilinksminančiųjų balsai...
Dabar jų jau buvo likę tik keturi: begėdiškai besijuokianti moteris ir trys vyrai, flegmatiškai postringaujantys girtais balsais. Atskiros frazės pynėsi, žodžiai neaiškiai išsitęsdavo, todėl beveik nieko nesupratau iš jų pokalbio. Pritūpęs netoliese už krūmokšnių nuleidau galvą ant rankų ir snūduriavau, retkarčiais pabusdamas nuo moters juoko.
Lakštingalos jau nutilo ir pagalvojau, kad turėtų būti jau po pirmos valandos nakties. Laikas slinko pamažu, mintys pynėsi su sapnais. Pašėlusiai norėjosi miego. Prasiblaškydamas pakeldavau galvą, žiūrėdavau virš galvų į artėjantį nuo upės rūką, baltą mėnesienos taką vandenyje. Darėsi nyku ir šalta. Nuo vėsos pabėgo ir uodai, tik perštėjo įdilgintą koją. Kalba man liejosi į alasą, tirpstantį, klimpstantį rūko bangose, galva vėl nusvirdavo ant sukryžiuotų rankų, įtraukdavau aitrų puvenų kvapą ir nuplaukdavau šiltose miglose...
Dar kartą pažadino moters juokas, šįkart visai arti. Iš netikėtumo net krūptelėjau. Pasukęs galvą, pro krūmokšnius pamačiau jos baltą kūną, kurį spaudė, lenkė į save girtas vyriškis. Abu jie bangavo šešėlių prietemoje. Minutėlę įdėmiai stebėjau juos nesuprasdamas, kol staiga nutvilkė gėda... Slinkau nuo jų tolyn į krūmus, kartais sušlamėdamas ir užgaudamas sausą šakelę. Tačiau tamsoje man atrodė, kad vis dar esu greta begėdiškai susipynusių kūnų, ir girdžiu trūkstantį juoką. Pagaliau kone atsitrenkiau galva į kažkieno batus, sustingau, apžiūrinėdamas padus, nosimis susmigusius į velėną, praskėstais kulnais. Atsitraukiau kiek ir, dabar galėjau matyti visą žmogų, gulintį kniūbsčią ant šlaito, žemyn galva... Iš burnos jam sklido nerišlūs veblenimai, kvėpuojanti galva kilojosi kartu su sprandu ir nugara. "Šis jau persigėrė", - supratau, kartu pagalvodamas, kad pagaliau baigiasi mano laukimas...
Kiek pakėlęs galvą, pasiremdamas ant alkūnių, pamačiau ir ketvirtąjį, galvą įspraudusį tarp kojų, nusvirusiomis nuo kelių rankomis. Tas irgi girtutėlis, pagalvojau; bet minutėlę pasėdėjęs, jis kilstelėjo sušiauštą galvą, apsidairė, žagtelėjo... Dar kartą žagtelėjo, sunkiai stodamasis ant linkstančių kojų, pakėlė dar artipilnį butelį degtinės, pateliuskavo. "Kur jie... ik... pra... puolė? " - vėl girtai apsidairė, užkliuvo žvilgsniu gulintįjį. Nepaleisdamas butelio, svirduliavo artyn. Stabtelėjo, išgirdęs tolstantį moters juoką, jau viršuje, nuo pavėsinės. Mostelėjo galva, žagtelėjo: "Kiaulės... "
Pasišiaušėlis pajudino gulintįjį ranka, šis tik sumurmėjo. "Gatavas! " - išsitiesė, paskui bandė kelti bendrą už pečių, bet veltui. Metęs lyg maišą vėl ant žemės, pasuko tiesiai į mane. Iš netikėtumo net nesumojau sprukti, tik užsimerkiau stipriai prispaudęs galvą prie rankų, net kvėpuoti palioviau, tačiau girtuoklis staiga sustojo ir ant krūmokšnių, mano galvos ir drabužių pasipylė šiltas „lietus“...
Iš šleikštulio užsiėmęs delnu burną, šliaužiau atbulas, galvodamas sprukti iš čia, tačiau vyriškis dar žingtelėjo pirmyn ir nustvėrė mane laisva ranka.
- O čia kas per paukštis?! - ištraukė mane iš krūmų, nepaisydamas priešinimosi ir ašarų. - Ach, bonkas rankioji! - Stipriai papurtė. Jo girtas balsas nežadėjo nieko gero, ir ėmiau dar įnirtingiau priešintis, suleisdamas dantis į ranką, tačiau kita ranka gavau per galvą ir apsvaigintas nukritau į žolę.
- Bonkininkas! - spjaudėsi ir keikėsi pasišiaušėlis, spardydamasis kojomis. Visai sušlapau šaltoje rasoje, ir tylėdamas verkiau, nesuprasdamas girto vyro žiaurumo.
- Už ką?
Vyriškis čiupo mane už atvartų, atplėšė nuo žemės:
- Už ką?! - tvoskė į veidą degtinės dvoku, ir vėl metė mane į žolę, kartu skaudžiai spirdamas koja.
- Nekenčiu aš jūsų: landžiojate, be jokios gėdos kaulijate butelių, trukdote žmonėms ramiai pailsėti... - dar kartą taikėsi spirti, tačiau prarado pusiausvyrą, susverdėjo. Paskui atsisėdo ir jau visai draugišku balsu pasiteiravo:
- O gal tu tėvų neturi?
Sunkiai nurijau ašaras, apsidžiaugęs, kad manęs nebemuša.
- Turiu... - sušnibždėjau.
- Matai. - Pasišiaušėlis net nusišypsojo. - Tai ko tau trūksta?
- Nieko...
Vyriškis prisipylė iš butelio šimtgraminę, išgėrė, lėtai ėmė postringauti, užkliūdamas ir nutildamas:
- Mes po karo visai ėdalo neturėjome, bet su terbomis nėjome, neprašinėjome! Varnas gaudėm... - mostelėjo ranka, žagtelėjo, - Neprašinėjom! Iš kitų vogėm, kulką galėjom gauti... Bet neprašinėjome! Netupėjome apie apsiš... girtuoklį, kol jis prisigėręs butelį numes!
Visai arti prisislinko ir man net kvapą užėmė nuo degtinės tvaiko. Kamantinėjo, nutvėręs už rankos, taškydamasis seilėmis:
- Ar tau negėda?.. Ar tau negėda?..
Staiga pertraukė save griežtai:
- Kiek tau metų?
- Vienuolika... – mano balsas drebėjo iš baimės ir šalčio, visas virpėjau, nešildomas šlapių drabužių.
Pasišiaušėlis atšlijo, suraukė nosį:
- Net vienuo-li-ka! Ir tu drebi lyg šlapia višta, dvoki, tarsi į kelnes prisileidęs! Juk tu - vyras! - trenkė sunkia ranka per petį, ir vėl ėmiau verkti iš skausmo.
Vyriškis pastvėrė šimtgraminę, pripylė sklidiną, ištiesė:
- Išgerk! Sušilsi!
- Na! - paragino, matydamas, kad bijau. - Gerk!
- Aš negeriu, dėde... Aš dar niekada nesu gėręs...
Pasišiaušėlis prarado kantrybę:
- Gerk! Arba pats supilsiu! Ir dar mušt gausi! - pagrasino.
Gurkšnis nutvilkė, išdegino gerklę, užėmė kvapą. Parpuoliau kosėdamas ant žemės, kartu springdamas pažeminimo ašaromis.
Vyras ištiesė stiklinę limonado:
- Užsigerk! Sunku nepratusiam...
Paskui pateliuskavo kelintą kartą degtinės butelį:
- Matai, kiek dar liko! Išgersim ir eisim namo. Butelius galėsi pasiimti... - pridūrė atlaidžiai.
Praėjo kosulys, viduje pasklido šiluma, galva pasidarė neįprastai lengva. Panašu į sapną, pagalvojau. Apsidairęs suskaičiavau butelius ir apsidžiaugiau, kad dabar tikrai nusipirksiu tokį peiliuką, kokio norėjau: atlenkiamomis kriaunomis, su grąžteliu ir yla. Kaip pas brolį... Ir dar norėjau nusipirkti spiningą...
Vyras vėl tiesė šimtgraminę.
- Vyras! - vėl trenkė ranka per pečius, kai ją išgėriau.
Dabar man nebebuvo skaudu, net didžiavausi, kad suaugęs žmogus pavadino "vyru"! Tik labai jau neskani buvo ta degtinė. Ir kodėl žmonės ją geria?! - stebėjausi, greitai svaigdamas. Man atrodė, kad einu aukštai virš upės skardžiu... Aukštai, aukštai...
Pasišiaušėlis vėl pripylė šimtgraminę, kažką šnekėdamas. Tačiau jau nieko nesupratau, nes mane dabar supo karšto rūko debesis, ir buvo baisu nusprūsti nuo skardžio... Tik kai vyriškis vėl taškydamasis seilėmis paklausė tiesiai į veidą:
- Ar tau negėda?
... Keista, dabar jam iš burnos nebedvokė...
- Gėda...
... ir išgėriau stiklinaitę.
Paklydau karštame rūke, jau vis rečiau prašviesėdavo. Dar mačiau, kaip pasišiaušėlis pasiėmė paskutinį, jau tuščią butelį, pavartė kvailai šypsodamasis ir piktdžiugiškai ėmė juoktis, daužydamas butelius į šukes, tačiau nebesupratau nieko: paslydau ir nusprūdau nuo šlaito... Kritimas buvo šleikštus ir begalinis, karštas rūkas viską užgožė, tik piktdžiugiškas juokas skverbėsi pro jį. Kritimas buvo begalinis, bet žinojau, kad ten, bedugnės apačioje - aštrios sudaužytų butelių šukės...

2004 m. lapkričio 25 d.

trumpos-kojos / Sakai

2007 m. vasario 27 d.

trumpos-kojos / Draugui

2007 m. vasario 15 d.

trumpos-kojos / ***

2007 m. sausio 8 d.

Visi dienoraščiai

Kiti šio vartotojo įrašai

Komentarai (3)

Susijusi muzika: pasirinkti

PERŽIŪRĖTI

RAŠYTI

Velvet_rain_drops
2005 m. balandžio 30 d. 13:45:42

Drėgnas.

Atsakyti

reaper
2004 m. lapkričio 25 d. 18:30:56

....fainas.neblogai butu ir daugiau tokiu...

____________________
Genesis.

Atsakyti

_ManiLLa_
2004 m. lapkričio 25 d. 18:05:47

liux

Atsakyti

Vartotojo vardas:
Slaptažodis:	(bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas:	(reikės patvirtinti)

Naujienos	Dienoraščiai	Stiliai
Grojaraščiai Diskusijų temos	Kūryba	Vartotojai
Komentarai	Dainų tekstai	Gairės

Albumas Daina Grupė Kita


Nuoroda su atnaujinta informacija bus atsiųsta jums.
Jūsų komentarai arba papildoma informacija, padėsianti mums greičiau papildyti duomenų bazę.
SIŲSTI PRAŠYMĄ / Grįžti į paiešką

Pasiūlė	Daina	Mėgsta
Silentist	Postcards from Paraguay Mark Knopfler	3
einaras13	In Your Paradise Green Carnation	2
PLIKASS	The Girl and the Robot Royksopp	2
Sahja	A Thousand And One Nights Systems in Blue	1
Konditerijus	Brand New Start Alter Bridge Cast your sorrows to the wind	1
malia	Shape of You Ed Sheeran	0