|
|
|
|
|
Oras išjudina galaktiką!
Tebūnie !!! .........
Amžinybės šoniniai vėjai tampa manimi ir
įkurdina mane prapučiamoj verandoj.
Be mano garsų būtų tyla-
patiklūs gūsiai pro medžius ir tie neatsiranda.
Nešantis metų laikus, kad sukurtų mums
atmosferą, kuria galėtume džiaugtis, galėtume suardyti.
Horizonte dėmė man nerimą kelia -
ji saulę šešėliu užgulus.
Galiausiai tik vėjas, ir jis pamažu rimsta,
o žmonija nuo milijardų susitraukia iki nulio.
Vėjas atsigaus visom kryptim pūsti
ir išvėdins orą atėjusiems kitiems... kvėpuoti.
(Žodžiu) naujo kūrimo gaivus vėjas.
Perstumiami debesys iš visur
justi lietaus žvilgsnis įdėmus
ore drėgmės kvapas sodrus.
Galima manyt, kad orai apgaulingi,
kaip gi prognozuoti nenuspėjamą -
aistrą, kurią jie jaučia vandenynui.
Oras ir vanduo juoku užsikrėtę
ryšys tarp dviejų gamtos jėgų
leidžiantis kvėpuoti ir gyventi.
Naujo kūrimo vėjas gaivus
Kvėpuokit
Naujo kūrimo vėjas gaivus.
|