Vidurnaktis, nei garso nuo šaligatvio pusės
Ar mėnulis prarado savo atmintį? Jis šypsosi vienas 
Žibintų šviesoje suvytę lapai renkasi prie pat mano kojų 
Ir vėjas pradeda dejuot

Atmintis, 
Visiškoje vienumoje, vien mėnesienoje 
Galiu šypsotis, kaip senais laikais, gyvenimas buvo gražus tada 
Pamenu, kartą aš žinojau, kas laimė yra.
Leiskite atminčiai vėl gyventi 

Kiekvienas gatvės žibintas, atrodo, duoda 
Fatališką įspėjimą. Kažkas murma 
Ir gatvės žibintas slopsta, ir netrukus ateisias rytas 

Dienos šviesa. Turiu sulaukti saulėtekio 
Turiu galvoti apie naują gyvenimą, 
Ir aš turiu nepasiduot.
Kai aušra ateis... Ši naktis bus atmintis 
Ir naujasis gyvenimas prasidės.

Apdegę galiukai ūkanotų dienų, 
Pasenęs šalto ryto kvapas  
Gatvės žibintas apmiršta 
Dar viena naktis pasibaigus 
Kitos dienos rytas aušta 

Prisiliesk prie manęs, nes taip lengva palikti mane 
Vienišą, tik su mano atmintimi, kai mano dienos buvo saulėje 
Jei paliesi mane, tu suprasti, kas laimė yra 
Pažvelk: nauja diena prasidėjo ...