[I. Naktinėjanti tarsi Ašeras]

Atsiduso gesinamos žvakės,
kai Mirtis įspaudė savo šaltų
ašarų ornamentą Grafienės veide.
Naktinėjanti, tarsi nelemtas Ašeras.
Bathory namo tamsus fasadas
apgaubtas sielvarto skraiste.

Jei tik būčiau galėjęs verkti,
gedėdamas šalia Jos,
būčiau apglėbęs tvirtai tvirtai Ją,
kaip audros išmestą krantan Afroditę,
nuskendusią Kiteros bangose,

Ir bučiavęs Ją, nes iš  Jos vienos
mano lūpos būt galėjusios patirt
paslaptis miglotų perspektyvų,
kur malonumai pavergia kūną
ir skausmas, negailestingai
skverbiąs, stabdo triukšmingo 
gyvenimo kvapą, tildo iki šnabždesio.

Naktinėjanti

Įkvėpianti blyškią delčios mėnesieną, įsėlinusią
pro kriptą, kur miega Jos Vyras taip juntamai.

Naktinėjanti

Iškvėpianti našlystės juodos dalios aimaną,
kaupdama amžiną naktį, įeinančią į Jos sielą.

[II. Kranklių Būrys Amnezijoje]*

*in Fugue - Disociacinė fuga – būdingi visi Disociacinės amnezijos* požymiai, bet išėjęs iš namų ar darbo pacientas keliauja tikslingai, gali pasirūpinti savimi.
* Disociacinė amnezija – atminties praradimas, kai užmirštami praeityje svarbūs įvykiai ir kai nerandama jokių dėl to somatinių priežasčių.

Dabar su prakalba į dangų ledinį
iš keršto gyvenimui, nešvankiems
ir lesbiškiems poreikiams
kaulijo lyties žudymo leidimo.

Iš didybės manijos teigė: nėra ko bodėtis
įsižiūrėti į prakeiktą veidrodį, požemiuose atkerėtą,
apsuptą glifais* vidur Jos kulto sesių blogiečių.

*glifai– magiški simboliai: piktogramos, ideogramos ar logogramos.

Su budelio laisvumu Ji ėmėsi dvasių pasaulio -
Archangelų vergijoj
iš šviesos į naktį nusviestų,
bloškė žemėn, kur kankinimai išsiskleistų iš naujo...

Bet neužilgo
Jos taro pildos* -
mišrūs gandai, plintą lyg augliai,
kauptis pradės
ir pakenks Jos žvaigždėms,
randuotoms perdėm
prieš didesnes karčias tiesas
apie šalto kraujo vonias.

* Her tarot proved – pildosi taro kortų pranašystės

Kūnai kilo
būriais, pastirę.
kad vaidentųsi Jai iš savo 
seklių primestų  kapų,
kada vilkai ekshumavo
jų žemiškas gimdas,
kur speigas darbavos gan ilgai,
kad apnuogintų jų žaizdas.

Jie nusekė tolyn į Jos sielos gelmes,
nešini savo nuodus, skriejo Joje,
kaip kranklių būrys amnezijoje.

Žinodama, jei jiems pavyktų,
Jos svajos žlugtų tikriausiai,
Jį kibo nagais į juodintas knygas prakeiksmo atidėjimo gauti,
kanonais pražūtį krankdama priešų gausai.

Helovynas – taigi,
kai priėmė Ji
šiuos priešus
į balių kaip Belona,*
žiaurumo sesės mesteli
Jai kankynių 
per suteptas grindų plokštes
link Jos vežimo, 
paraginto sprukti.

* Like Bellona to the ball – romėnų karo deivė, Marso palydovė. Vaizduojama su kardu, dažnai karo vežime.

Bet žinojo Ji, kad naktį ištvertų, privalo likti drąsi,
nors baimė kaukolės šešėliu mėnuliu slinkusi,
tarsi amnezijoje kranklių būrys.

Kiekvienas kaukėtas, brangakmeniais puoštas žvilgsnis
bylojo didelę baimę
nuo sustingusio siaubo akyse iki dėbsojimo šaltai,
ir net Jos šokis
veidrodžių formų gausybėje
atrodė nelaimės pranašu Jos ateičiai.
Tarytum lemtis puotautų tenai...

[III. Akys, Liudijančios Beprotybę]

Amžiuje, nukryžiuotame tikėjimo vinimis, 
kai Kristaus išsikerojusios paukščių baidyklės darkė kraštus,
užkampy gimus Grafienė, obsidiano šmėkla savy,
išdrįso pažvelgt į bedugnę, žinodama, jog pasmerkta bus.
Jos gyvenimas, šnabždąs gėlą lyg laidotuvių maršą,
iškrypo, siekdamas trokštamo, apsėstas ir pakerėtas tų,
pasidavusių žiaurumui,
sudužo po Jos šokio žingsneliu.
Ugnies verpetas, prasiveržęs pro erškėčius
kvapnios rožės, Ją - tankmę juodų spyglių, sugriebė...

Ji pareikalavo Dangaus ir dar amžinai
Jaunystės eleksyrą iš skaistuolių leisti.
O tuo metu Jos lesbietiškos fantazijos
prasiplėtė maksimaliai,
dešimtmečiais nežabotos,
gavusios kraujo šilkinį vaistą.

Tačiau jos valdžia greitai baigėsi,
nes Tamsusis Dievas pernelyg giliai įmigo,
kad jos prašymus išgirstų.

Kai Jos kalėjimo sargus  
ėmėsi teisti kunigas,
kuris lemeno paskutinį patepimą
nakties gūdumą
lavondengtes ištepusioms merginoms.

O, Ji išdidžiai laikės,
kai Jos nusikaltimus glaistė
ir ištvirkėle valstiečiai pravardžiavo,
nors Ji užuodė ugnį,
vis aukščiau laižančią  galūnes 
iki kankintų vaginų sėbrių savo.

Taip baigiasi ši būta-nebūta legenda,
ir nors be  laužo buvo apsieita
kilmingos kraujo linijos dėka,
Jos nuodėmės (nusikaltimai) 
sukaupė be atidėjimo teismą Jai.

Visam laikui atskirta nuo virpulio artėjančios nakties 
kur polėkį suteik Jai gali tik vienintelė lėta Mirtis .

„Dvasių valioj viskas, bet nėr išvengiamos bausmės.
Aš pūvu, viena, pamišus,
o miškas  melsvai rudom dejonėm ošia dėl manęs
iš vidur pušyno ir susipynusių kurpelių
už šių sienų, kur  pasmerkta
tamsai šio asketiško kapo, 
kurį kraupioj beprotybėj žingsniais matuot siusta
po blyškius spindulius niekuo dėto mėnulio,
kuris, nekrologų slegiamas, tokiu būdu
komanduoja žemėje kūrimą,
kai tuo metu aš užleisiu savo lūpas mirties
lėtam šaltam bučiniui, barsiančiam už atgimimą.
Tačiau vienas paskutinis noras paveldėtas iš likimo -
mano grožis nuvys nematomas,
išskyrus dvi juodas akis, kurios ateis vestis 
mano sielą ramybėn arba Pragaran į kompaniją“

Mano siela pragaran į kompaniją.