„Aš ne silpnas Kristus, ne aš.
Jis kabo lėkštame džiugesy ant savo kryžiaus, ant savo kryžiaus
Virš mano kūno, nuolankiosios manęs.
Kristau, atleisk, atleisk?
Šventas Jis, Jis šventas, Jis šventas?
Šūda Jis atleidžia.
Atleisti? Atleisti? Aš? Aš? Mane? Aš?
Aš vemiu tau, Jėzau Kristau, Kristau.
Vemiu ant tavo popiežiškojo sosto.
Tu suvyniotas į kruviną chamų savižudybės drobulę,
Aš suvyniota į kruviną pragariško genocido debesį.
Išlepintas vaike, aš kentėjau dėl tavęs ten, kur tu niekada manęs nežinojai.
Aš irgi privalau mirti.
Ar tu atsiribosi nuo mano mirties arogancijos šešėlyje?
Tavo slėnio tiesa.
Kokia šviesa praslenka tomis pamaldžiomis aukštumomis?
Kokie varpai gaudžia šiems jų sunkvežimiuose?
Tau, Viešpatie.
Tu esi šių tautų vėliavnešys,
Vienų prieš kitas, mirštančių purve.
Jokio maldingumo. Jokios dievybės.
Ar tai tavo atleidimas?
Šventasis. Kankinys. Ožys. Ožiukas.
Atleisti? Šūda jis atleidžia.
Jis kabo ant savo kryžiaus savimylos teisme,
Kabo nukryžiuotame džiugesy,
Prikaltas iki savo regėjimo ribų.
Jo kryžius. Jo vyrystė. Jo smurtas. Kaltė. Nuodėmė.
Jis prikaltų mano kūną prie savo kryžiaus,
It būčiau laukusi jo sode,
It būčiau kvepinusi jo kūną,
Plovusi tas kruvinas kojas.
Ši moteris, kurios jis ieško –
Savižudis vizionierius. Mirties lėbautojas. Grėblys. Prievartautojas.
Duobkasys. Žemkasys. Gyvenimpisys. Jėzau.
Tu sėmei Aušvico duobes.
Treblinkos žemė turtinga tavo kaltės,
Tavo tradicijos sielvarto.
Tavo kvailas nuolankumas yra erškėčių vainikas, kurį visi privalome dėvėti.
Dėl tavęs. Cha. Valdove. Kraujo valdove. Enigma. Stigma. Stigmata. Errata. Trintuk.
Kryžius yra mūsų priespaudos stiebas.
Tu sklendi ten, tuščia vėliava.
Tu neši jį, dėvi jį ant savo nugaros, Viešpatie. Tavo nugaros.
Enola yra tavo linksmybė.
Leiskite mažutėliams (ateiti pas mane).
Kenčiantiems tame siaube. Hirosiaube. Hirohiro. Hirošvytėjime. Švytėjimehiro.
Hirošima. Hirošima. Hirošima. Hirošima.
Kūnai yra tavo džiaugsmas.
Skaisti liepsna yra to dvasia.
Jie ateina pas tave, Jėzau. Pas tave.
Vinys yra vienintelė trejybė.
Laikyk jas savo kūniškame grakštumo trūkume.
Vaizdinys, kurį man teko kentėti –
Šios vinys mano smilkiniuose.
Kryžius yra nekaltas moteriškumo kūnas,
Kurį tu išniekini.
Savo kaltėje tu nusuki nugarą,
Prikaltas prie to kūno.
Luošas Jėzus vadina mane seserimi.
Nėra žodžių mano paniekai.
Kiekviena moteris yra kryžius jo purvinoje teologijoje.
Savo baimėje jis nusuka man nugarą.
Jo tuščias džiugesys yra tas skausmas, kurį aš nešu viena.
Jis kabo vienas. Jo pasirinkimas. Jo pasirinkimas.
Vienas. Vienas. Jo balsas. Jo balsas.
Jis niekuo nesidalina, šitas Kristus.
Sterilus. Impotentas. Pismeilės mirties pranašas.
Jis yra didžiausia pornografija.
Jis. Jis. Išgirsk mus, Jėzau.
Tu dūsauji vienas savo bybio baimėje.
Tu guli vienas savo vaginos baimėje.
Tu verki vienas savo moters baimėje.
Tu miršti vienas savo vyro baimėje.
Vienas, Jėzau, vienas.
Savo bybio baimėje. Vaginos baimėje. Moters baimėje. Vyro baimėje.
Vienas savo baimėje. Vienas savo baimėje. Vienas savo baimėje.
Tavo baimė. Tavo baimė. Tavo baimė. Tavo baimė. Tavo baimė. Tavo baimė. Tavo baimė.
Karas. Karas. Karas. Karas. Karas.
Jėzus mirė už savo nuodėmes. Ne už mano.“