Devilstone 2018. [Dainiaus Dambrausko nuotr.]Praėjusį savaitgalį, liepos 12–15 dienomis, praskriejo dešimtasis „Devilstone“ – ko gero pats spalvingiausias nei bet kada iki šiol ir atlikėjų, ir pubikos prasme. Prie keturių festivalio scenų būriavosi ir prisiekę „Velnio Akmens“ gerbėjai, kuriuos galima atpažinti iš pirmųjų festivalių, ir kaip niekada daug jaunų veidų, kuriems „Devilstone 2018“ buvo pirmasis festivalis gyvenime.

Kaip atpažinti prisiekusį „devilstonerį“? Dažniausiai – iš ilgų plaukų, juodos spalvos drabužių, metalo grupių antsiuvų, odinio švarko bei sunkiasvorių batų. Mat 2009 m. prasidėjęs festivalis ne vienerius metus buvo dedikuotas sunkiajai scenai. Tais laikais būtų buvę neįmanoma įsivaizuoti, kad „Devilstone“ galėtų pasirodyti indie rock‘o ar net post-punk, o tuo labiau elektronikos kūrėjų.

Kaip „Devilstone“ pasikeitė per dešimtmetį? Iš per šimto žmonių susidedanti komanda „susigrojo“ taip, kad susikalba be racijų, o festivalio veiksmas trunka visą parą – nutilus garsams pagrindinėse scenose iki ryto šokdina klubo „Kablys“ scena bei pailsinti kojas kviečia naktinis kinas, o dar iki pietų prasideda muzikinės diskusijos ir dirbtuvės. Ženkliai išaugo ir maisto bei gėrimų pasirinkimas ir kokybė bei kūrybinės erdvės „Masinė Hipnozė“ vaidmuo.
Devilstone 2018. [Dainiaus Dambrausko nuotr.]
Stebint festivalio raidą nuo pat pradžių, aišku viena – „Devilstone“ tapo unikaliu bei eklektišku kultūriniu reiškiniu, kuriame dera ekstremalūs kraštutinumai. „Marduk“ ir „Boy Harsher“, „Rotting Christ“ ir „First Hate“, „ERDVE“ ir „Tusky“, „Skeletonwitch“ ir „Sonic Jesus“, „BAEST“ ir „Brutus“, „Implore“ ir „An-i“, „Steak Number Eight“ ir „Dollkraut“ – kardinalios priešingybės, kurių keliai vargu ar susikirstų kitokiomis aplinkybėmis nei šis jaukus, atviras, dinamiškas ir stebinti nenustojantis festivalis.