Didžios dienos

*Kokios didžios dienos prabėgo, kokių didžių (didžesnių) dar laukiam...

**Meilės miestu tituluojamas Paryžius įrodė, kad jis tikrai toks yra - ant  bevardžio piršto suspindo pasižadėjimas mylėti amžinai. Tai buvo pati geriausia rudens diena.11/11. Pačioje viršūnėje, viršum visų dvejonių, viršum visų blogų pavyzdžių, arčiau dangaus, dar labiau įsimylėjau Tave tądien, kai priklaupei, laukdamas atsakymo. Nebuvo nė sekundės abejonių, širdis ir protas vienareikšmiškai sutiko mylėti amžinai ir būti mylimai. Neapsakomas jausmas, džiaugsmas, palaima.Viso ko reikėjo-ekspromtinio išvykimo ir tai įvyko. Viskas apsisuko 360 laipsnių kampu ir toji maža mergaitė, kuri visad norėjo surasti savo svajonių princą-rado, kur niekada sakė neisianti, bet to nepasigailėjo, nes ten surado savajį, kuris pildo svajones ir pats yra Svajonė. Maža mergaitė tapo dama, kuri išaušus Didžiajai dienai pasipuoš lyg balta gulbė ir atplauks už tėčio parankės Dievo tvirtovėn, kad prisiektų, kad taptų žmona to, kuris joje rado save, kuriame ji surado save. Dėkoju, kad man likimas davė Tave. Tu moki mane skaityti, žinai ir supranti mano tylą, išgirsti joje viską ko reikia. Tu moki apkabinti taip, kad sustotų laikas, kad dingtų visos pasaulio baimės, nuovargis ir tuštumo jausmas. Tu moki mylėti taip, kaip niekas kitas ir mintimis, ir žodžiais, ir veiksmais. Tu įrodei tūkstančius kartų, kad ir kur paklysčiau, kad ir kokiame dugne bebūčiau, padėsi atsispirti, atsikelti ir tikėti savimi. Tu išmokei mylėti save, matyti savyje tai kas gera ir stengtis išmokti kontroliuoti kas ne itin gražu, malonu, pakenčiama. Tu iškenti mane kai išsiveržia visos susikaupusios bėdų bėdelių bėdos viename ir dar iš to galų gale smagiai pasijuokiam. Tu taip mane pralinksmini, kad net ir nebūdamas šalia sukeli man šypseną, ilgintis tavęs, prisimenant akimirkas, nuotykius, momentus, juokus, nesąmones. Mes išmokome augti kartu. Ačiū, Tau, mano pasaulėli.***Sunku nusakyti jausmus, kurių šimtai, tūkstančiai, begalybės. Atrodo, norisi kažkaip gražiai, imantriai ar  pompastiškai viską užrašyti, tačiau neišeina...Juk tai taip didinga, bet kartu ir labai trapu..Norisi,kad šie žodžiai įsmigtų amžiams ir neleistų pamiršti užrašytų akimirkų, kad jos liktų vaizdiniais, kad žodžiuose atgimtų jausmai...Amžiams.