Du pasauliai

Vakar (t.y. užvakar, 11-08)

Paskutiniuoju metu jaučiuosi labai vieniša...tarsi visas pasaulis būtų nusgręžęs nuo manęs. [....] Viduje vis dūžta stiklas. Jo šukės skaudžiai sminga. Neprisimenu kad paskutinį kartą buvo taip liūdna. Atrodo, kad gyvenu pasaulyje, kuris manęs nekenčia.

 Mano vaikinas man jau ilgas laikas, neparašo nieko normalaus. Banalybės. Žinau, kad jis turi problemų, tačiau su manimi jomis nepasidalina. [...] Stengiuosi neišduoti, jog jaučiu skausmą. Nereikia. Tai sukeltų nereikalingus pokalbius, kurie vis tiek prie nieko nenuvestų.

  [...] Svajoju kiekvieną dieną. Kiekvieną minutę. Tai padeda prastumti laiką ir įtikinti save, jog viskas gerai. Iš tikrųjų nėra nieko gero. Namuose dažniausiai aidi vien pakelti balsai. Nėra kur pasislėpti. Nėra kur užmiršti. Nėra vietos, kurioj galėčiau susigūžti į kamuoliuką ir pralindėti ten, kol viskas pasibaigs. Tai tampa nuolatiniu košmaru. Sapnuoji tą patį kiekvieną dieną.

 Kiekvieną dieną kamuoja mintis, kaip sulieknėti. Ir tai yra dar vienas besikartojantis košmaras. Norisi pabusti, bet pabusti negali.

 Dabar man atrodo, kad aš išties negaliu su tuo susitvarkyti. Negaliu tapti tokia kokia norėčiau tapti. Negaliu savęs nuraminti žodžiais ar pamilti. Tie siaubingi žodžiai nuolat sukasi mano galvoje. Kiekvieną akimirką. Pavargau nuo to. Pavargau nuo to pastovaus jausmo, jog esu niekam tikusi. Norėčiau užsimerkti ir pradingti. Niekas net nepastebėtų, jog pradingau.

 Skauda. Per daug.

 Šiandien (jau vakar, 11-09)

Pagaliau mano pasauliai išnyko. Visos mintys išnyko. Net mintys apie jį išnyko. Neklausiau apie ką dainuojama, nes tai nebuvo svarbu. Šokau. Ilgai. Kūnas tapo karštas. Maikutė permirkusi. Plaukai susivėlę. Visos klasiokės išėjo. Likau viena. Grįžau į foje. Šoko dar gal dvidešimt žmonių. Turėjau dar truputį laiko. Padėjau striukę ir šaliką ant kėdės, atsistojau ir vėl pradėjau šokti. Vienut vienutėlė tarp nepažįstamų žmonių. Paskutiniai lašai tyliai išriedėjo iš vidaus. Susipynę pasauliai ištirpo. Jaučiausi geriau.

 Vakar naktį įsipjoviau. Tyčia. Po siaubingai ilgo laiko tarpo. Norėjau, kad pradingtų. Pasaulis gyvenantis manyje ir pasaulis, kuriame gyvenu. Tik tiek. Nedaug.

 Šiaip labai seniai rašiau dienoraštį, tačiau naujam neatrasdavau laiko. Tokie šie metai ir bus - žiauriai sunkūs. Beveik nieko nesuspėju. Jei kas norėtų (nors abejoju) sužinoti, man sekasi gerai. Supratau kaip veikia naujos klasės mechanizmas. Taip pat įkalbinau vaikiną mokinti mane groti pianinu (o taip, aš jį nusipirkau, pati). Turbūt taip ir baigsiu. Labai keistai ir man visiškai nebūdingai. 

2012-11-10 

01:07