Detalės, susipynimai ir kiti paranormalūs reiškiniai.

 Prisiminiau daug detalių.

 Labai gerai kietiems juntamą įtampą ir keistą pyktį mano balse. Juoką, kuris nebuvo mano, bet skambėjo iš mano lūpų. Sutrikimą. Fyfos trumputį kailį, per kurį galėjau pirštais suskaičiuoti visus jos kaulus. Šiandieninį sapną. Sapnavau kelis sapnus, bet prisimenu tik paskutinį. Vaikščiojau aplink tetos namą, kuriame niekas negyvena. Apžiūrinėjau gėles, visai tokias pat kaip tikrovėje. Vaikščiojau po sodą. Rinkau obuolius. Nesupratau diena dabar ar naktis. Manau, buvo ir diena, ir naktis. Bet ne vakaras.  Sapne viskas susipina. Na, bent jau mano sapnuose. Dažniausiai viskas būna susipynę. Išnarplioti tą painiavą sunkoka. Bet kartais pavyksta. Dažnai. Kol suprantu kodėl sapnuoju tuos dalykus. Kol suprantu kaip jie susiję su tuo kaip gyvenu. Kol suprantu viską. Praeina daug laiko. Bet vėl gi. Kas yra daug? Vienam daug yra daugiau, kitam daug yra truputėlį mažiau. Nuo žmonių priklauso. Man daug nėra daug. Ne tiek kaip kitiems. Nes laiko aš neskaičiuoju. Upė taip pat neskaičiuoja - tiesiog teka toliau. Aš taip pat teku toliau. Ir vis nukrypstu nuo temos. Pradedu vienu dalyku, baigiu kito dalyko narpliojimu. Bet kaip yra taip. Tikiuosi, kad skaityti tai ką aš rašau, nėra labai sunku. Labai to bijau. Štai nusibosiu žmonėms ir teks pasitraukti. Nors ir nenorėsiu, bet tiesiog privalėsiu atsitraukti. Nes mane skaityti, jiems taps per sunku. Nenoriu aš atsibosti. Labai nenoriu. Vien apie tai pagalvojus, pradedu jaustis, kaip mažas vaikas, kuriam akyse jau pradeda kauptis ašaros. Tik ašaros man nesikaupia. Reikia gerokai įdurti. Arba reikia, geros psichologinės atakos. Iš visų pusių. Prisimenu, kartą ėjau iš mokyklos. Neprisimenu praitais ar užpraitais metais tai buvo. Net neprisimenu pavasaris ar ruduo. Bet ėjau aš namo. Skubiu žingsniu. Ėjo moteris. Man rodos stūmė vežimėlį. Iš paskos (o gal iš priekio?) per didelį atstumą ėjo mergytė. Kepurė truputį per daug nusmukusi į priekį. Paakiai buvo raudoni. Ji verkė. Labai norėjau jai kažką pasakyti, bet kai ji į mane pažvelgė, negalėjau ištarti nei žodžio. Sukaustė. Tad pagreitinau žingsnį ir nuėjau. Jaučiausi lygiai taip pat kaip ji. Įskaudinta maža mergaitė. Kuri neturi tiek daug jėgų, kad galėtų apsiginti. O jei ir bandytų už save pakovoti? Jai būtų trenktas dar skaudesnis žodžių smūgis. Nepaisant amžiaus skirtumo, mes abi nieko negalėjom padaryti. Niekaip negalėjom atsikovoti savęs.

 O dabar darbai ir filmas "Mirties istorija"/"The Invisible".