Gatvės žibintų, šventų žvakių šviesoje

Regis, tiek daug galėčiau jums pasakyti. Ilga diena, kai pradedi ją 5 ryto.

Dar miegantis miestas, gatvės žibintų šviesose, pavieniai žmonės lenda iš kapiliarų į didžiąsias šaligatvių venas ir krypuoja į bažnyčią. O ji – didinga, apšviesta ryškių žibintų, kerinti savo galybe ir grožiu – laukia ištikimiausių savo laikinųjų gyventojų. Tik tam, kad palinkėtų mums linksmų švenčių.

Žinau, eiti į mišias 6 valandą ryto šių laukų žmogui yra kiek keista. Ypač, kad į parankę įsikibusi ne motiną, tėvą ar močiutę, o jaunesnį brolį. Tai turėjo būti ypatingas rytas. Ypatingas jis ir buvo.

Vietoj tų pačių ir įprastų giesmių, šiandien išgirdome obojumi atliekamą Ave Maria. Beje, ją atliko gražus vaikinukas. Taip pat sužavėjo kunigo pamokslas, kuriame be tradicinių pasakėlių: Velykos Kristaus ir gamtos atgimimo šventė, mūsų klebonas paskaitė kelias Marcinkevičiaus citatas, susiejo jo pasakytas mintis su šiuolaikinėmis žmonių vertybėmis, laisvės svarba.

Bet tikrai, gana čia pliurpti. Reikia eiti suvalgyti kokį šokoladinį triušį. Į kiaušinius net pažiūrėti nesinori. Užtat pasigirsiu – šiandien visur laimėjau stipriausio kiaušinio rungtynes. Gal vis dėlto geri metai laukia, nors ir kaip jų nemėgau sausį.

Su dideliais ir su mažais,

Su apvaliais ir pailgais,

Su margais ir nemargais,

Su kiaušiniais po galais!

“Kaip sunku poetui grumtis su pagunda šaukti, rėkti, kaltinti!.. Atrodo, tartum garsiai išrėktas žodis iškelia tave aukštai aukštai, tu tampi visiems matomas. Bet – tik akimirką. Žodis subliūkšta lyg pradurtas vaikiškas balionėlis, ir tu nukrenti, ir guli nematomas tarp „garsių“ žodžių nuolaužų...“

Just. Marcinkevičius

Būtent šią citatą šiandien skaitė klebonas.

Tokia proga ir kovojančios dainos prisiderina ;)

Angeliškais sparnais laukia jūsų basų...