
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Kažkas greit turės vaikutį. Fuu, vaikutį.. Kažkas bus dėdė. Kažkas bus teta. Kažkas turės savo miegamąjį. O aš neteksiu savo kambariuko. Vienintelio kuriame turėjau šiek tiek privatumo... Ir mokėsiu už mokslą. Kūūl. Ir praradau geriausią draugą. Atrodo, kad viską praradau. Ne, dar vakar atrodė, kad viską praradau, bet turėjau savo kambarėlį: spalvotą, ryškų, SAVĄ, į kurį galėjau sugrįžt. Šiandien tai jau tikrai viską praradau. Kaip žmogui kyla ranka pasakyti savo dukrai: „Sveikinu su gimtadieniuuu, mes pasiimam tavo kambarį, jėėė..“. Nežinau. Nušaukit mane. Nes aš beviltiška. Turiu draugą, kuriam patiktų, jei nupirkčiau jam naujus batus. Turiu kambariokę, kuri tyčiojasi kiek tik gali iš manęs, kad nesu tokia protinga kaip ji ir nuolat prikaišioja, kad neturiu darbo. Ai joo, aš neturiu darbo. To, kas žmogų daro pilnaverčiu. Turiu šunį, kuris džiaugiasi mane pamatęs. Jis ten, už 300 kilometrų. Turiu.. Pusseserių. Viena jų ne viso proto. Kita serganti nepagydoma depresija ir dažnai, o gal visad, norinti mirti. Ir trečia, 11os metų naudojanti makiažą, norinti būti panke ir gyvenanti už nežinau.. Už kokių dviejų tūkstančių kilometrų... Toliau nei mano šuo.. Žodžiu gyvenu savo gražų gyvenimą ir nesuprantu, kodėl aš pati dar nenoriu keliauti anapus. Aaaa, nes turiu močiutę, kuri man labai brangi. Gal šiek tiek pamišus, amžius daro savo, bet brangi.. Na, ji neturėjo laiko pažiūrėti mano partemptų dėl jos nuotraukų kompe, nes rodė jos serialus. Visą savaitę, ištisai. Bet aš ją suprantu.. Jei išbrauksi televizorių iš draugų rato, liks tik žiūrėti pro langą. Žinot, anksčiau aš rašydavau. Kai kentėdavau dėl kokio vaikino, dėl dar ko nors. Bet per paskutinius metus rašiau tik kartą savo malonumui. Viskas prasidėjo, kai susiradau vaikiną. Nebėra dėl ko kankintis. Na, gal yra, bet tai ne tragedija, tai buitis... Praradau ir Gytį su Džonu – savo bičiukus iš Anglijos-Lietuvos. Jie tiesiog dingo. Dingo iš interneto, neatrašo į žinutes... Gaila. Taip pat praradau ir savo pusbrolį – Arūną. Praradau ir geriausią kaimyną – Giedrių. Anksčiau kartu švęsdavom šventes, linksmindavomės, išgerdavom, važiuodavom kartu namo iš Vilniaus. Dabar jis turi merginą, o man nėra laiko.. Tik aš kažkodėl visiems turiu laiko... Bet esu niekam nereikalinga.. Vilniuje draugių neturiu. Su buvusiom klasiokėm nekontaktuojam – jos labai užimtos. Su bachūrais būt negaliu, nes draugas puls į isteriją... Užstrigau, nežinau ir ką daryti.. O ko aš noriu? Nežinau, norėčiau vaidinti.. Arba fotografuoti. Norėčiau turėti butuką kur gyvenčiau su savo žiurke ir dviem kambariokais.. Arba su savo vaikinu. Norėčiau turėti bent atskirą kambarį ir drabužių spintą. Net Narnijos joje neprašau, tiesiog šiek tiek vietos mano rūbams...
|
![]() |
![]() ![]() ![]() |
2011 m. sausio 23 d. 06:09:58
____________________
Man sunku susivokti, kaip jiems taip lengva susivogti.
2011 m. sausio 16 d. 21:54:42
____________________
First they ignore you, then lough at you and hate you. Then they fight you then you WIN...
2011 m. sausio 15 d. 23:28:00
____________________
Aš Turbūt Dievas.