
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Bananai. Braškės. Kivi. Apelsinas. Grietinėlė. Vaisiai. Desertas paruoštas. STOP! Vyšnia ant viršaus. Viskas. Tikrai viskas. Argi ne šedevras! - Pyteri, vaikai, deseeeertaaaas! Kas paskutinis, tam nieko nebeliks. Nebeliks ne deserto. Nebeliko jų. Jų visų. Kur jie. Ak taip, vakarėlis šįvakar mokslo metų baigimo proga. Kai jauni žmonės praranda nekaltybę ir blablabla... Ar čia ne ta proga? Kam rūpi. Kiekvienas savaitgalis toks pat: Džeris ir Selina pareina namo paryčiais (kiekvienas atskirai, kad sukeltų daugiau triukšmo) dainuodami kokią nors pigios... Atsiprašau, pop atlikėjos dainą. Suprantu, kuris iš jų grįžo vos išgirdusi tylą drumsčiančius garsus. Kažkodėl pro duris įžengus Džeriui suskamba „Womanizer womanizer womanizer/ You you-are, you, you-are...“, o kai grįžta Selė neįtikėtinai garsiai išgirstu kažkur savo smegenų vingiuose „Just dance, gonna be okay, da da doo-doo-mmm, just dance…”. Nežinau, kodėl taip yra, tiesiog. Galbūt tai kažkaip susiję su jų gyvenimo stiliumi ir socialine padėtimi. Nežinau. Nežinau ir man nerūpi. A, taip. Selė ir Džeris nėra mano tikri vaikai. Aš dar per jauna turėti vaikų. Dar net neįžengiau į prakeiktą ketvirtąją dešimtį. Man dvidešimt septyneri. Bet liepos keturioliktą viskas pasikeis. Na, gal ir ne viskas, bet tapsiu metais senesnė. Labiau subrendusi. (cha!) Mano vyras – Pyteris. Aukštas, tamsaus gymio ir lyg to būtų negana (išties negana), įdegęs. Rudos geros akys, akinanti šypsena, pilnas aistros žvilgsnis. Labai myliu jį. Bent man taip atrodo. Nežinau, nesu apsisprendusi net dėl dainos, kuri norėčiau, kad skambėtų man kaskart įžengus pro duris. O tikrai norėčiau, kad skambėtų. Bet kokia?... Taigi. Tiesiog nėra už ką jo nemylėti. Jis žavus. Ir geras. Pradedantis savo muzikinę karjerą įkopęs į ketvirtą dešimtį. Bet jo balsas švelnus, glostantis kiekvieną mano kūno lopinėlį lyg kokybiškiausias šilkas. Visos paauglės greit eis dėl jo iš proto. Ir eina. Tos, kurios jį jau matė. Bet jis priklauso tik man. Ir žinau, kad jis man yra ištikimas lyg pasiklydęs avinėlis ištikimas savo bandai, kurios neberanda, bet ir neieško kitos pasitrainioti. Neprieina prie kito pulko avių ir nesako: „Aš čia pamąsčiau, vyručiai, gal norėtumėt kartu kartais ką nuveikti, įkalti alaus ar sutraukt suktinę...“. Ne, vietoj to, jis ūbauja kalnuose klaidžiodamas ir prašo, kad dievai jam padėtų, kol nuo išsekimo ir dehidratacijos praranda paskutines jėgas ir iškišęs liežuvį gaudydamas paskutinius oro gurkšnius bando išspausti paskutinius „Vyruuušiaaj, aš šiaa... Plieeejkit, plašaaaau..“ ir tik su paskutiniu atodūsiu miršta ir jo viltis, o įsitikinimas, kad jo draugai būtinai jį suras išskleidžia mažus rausvus sparnelius ir nuplazdena aukštyn. Aukštai aukštai pro aplink ratus sukančius maitvanagius, debesis ir stratosferą... Kur? Kas žino... Nesvarbu. Žodžiu, aš likau viena šitame Vatikano dydžio name. O kur Pyteris. Hmm... Pyyyp... Nustok pypsėti, mano mažytės mielos ausytės skirtos tik klausytis muzikos. PYYYYYYYYYYYYP... Tuoj pradėsiu urgzti, bet būtų nemalonu, jei tuo metu kitame gale išgirsčiau savo mėgiamiausią balsą. Nemalonu... - Mažute! Atsiprašau, kad išvažiavau neatsisveikinęs, pamiršau žiauriai svarbų verslo susitikimą... Šiaip ar taip, jau vėluoju... Tuoj turėsiu lipti, grįšiu vakare, neliūdėk be manęs, paplaukiok baseine, išgerk martinio, padainuok karaokę... Įsitikinęs - šįkart kontraktas garantuotas! Mes būsim garsūs, mažute, būsim ant visų žurnalų viršelių.. Myliu. Iki… Pypt pypt pypt pypt... Hmm... Ką? Kas nors ką nors suprato? Tikrai ne aš. ...septyni vienas trys. Pyyyyyyyyyyyyyp pyyyyyp... - Taip, mažute! Kas nutiko? Juk sakiau, grįšiu vakare. Viskas gerai?? - Aaa... Aš tik norėjau... Sveikas, brangusis. Okei. Ir myliu! Iki vakaro... - Iki, saldainiuk. Noriu grįžęs tave rasti jau nuogą. (fone girdisi „Sveiki, pone Jay Z, džentelmenai, tai jums tikrai patiks, aš...) Viso, mažute, bučiuoju... - Bučiuoju atgal, kačiuk. |
![]() |
![]() ![]() ![]() |