Gyvenimas yra gražus...

Gyvenimas yra gražus...

greenpeace

Gyvenimas yra gražus. Sėdžiu dabar prie kompo, jau išgėriau litrinį puodelį kavos, ir esu labai savimi patenkinta. Pagaliau šiandien buvo tinkama nuotaika tvarkytis – kas pasitaiko itin retai. Iki panagių iššveičiau darbo vietą – dabar net keista spausdinti pasidėjus klaviatūrą ant stalo ir alkūnėmis nekliudyti tuščių arbatos bei kavos puodelių. Taip. Išties keista. Bet tokia permaina man į naudą – jei būdama Vokietijoj parodysiu savo netvarkingąją pusę, Ąžuolą galiu iškart pamiršti... Ir kurių velnių aš jį įsimylėjau?.. Na, įsimylėjau. Ką padarysi... Spėju, kad tai laikina. Juk Dainių irgi buvau įsimylėjus, nors netikėjau, kad turiu šansų į jį. Regis, Nerijus buvo labiausiai pasiektas susižavėjimo objektas. Net kelis kartus buvom į pasimatymą išėję... Bet paskui kaip dingo, taip dingo. Po pusmečio parašė, kad jam buvo pavogę telefoną ir jis negalėjo su manim susisiekti, nes mano numeris buvo TAME telefone... Paklaustas, kaip sekasi, atsakė, kad „šiuo metu gyvenu Vilniuje ir gyvenimo pilnatvės siekiu su mergina“. O aš tada taip dėl jo jaudinausi, net parašiau eilėraštį... Ką gi, nepasisekė. Aš nesu iš tų, kurios desperatiškai kabinasi bernams ant kaklo, nors tie ir pasako, kad turi paną. Jei jau turi, tada tas vaikinas – nebe mano reikalas. Niekada negalėčiau įskaudinti žmogaus, nors jo ir nepažįstu. Niekada. O bandydama ‚nukabinti‘ kokios nors panelės vaikiną, garantuotai ją įskaudinčiau. Ne, tai tiesiog ne mano būdui...

Man ne kartą sakė, kad aš esu pernelyg didelė gerietė – pernelyg nuolaidi ir taip toliau, kad per anksti pasiduodu. Netiesa, aš tik žinau, kada dar galima pasitraukti, kol dar niekas nenukentėjo. Esu savanaudė – nemėgstu kentėti ir matyti, kaip kiti kenčia. Todėl ir stengiuosi to išvengti. O kitiems atrodo, kad aš – gerietė. Netiesa. Aš tik saugau save nuo sąžinės graužaties. Tikrai jausčiausi blogai, jei atsisakyčiau padėti... Tiesa, esu kartą atsisakius – argumentavau, kad ir taip turiu daug namų darbų, tad negalių už draugę padaryti jos anglų namų darbų užduoties. Ji nebuvo linkus padėkoti, kad už ją tuos namų darbus dariau jau visą mėnesį. Ne, tiesiog pasakė, ‚kokia iš tavęs draugė‘, ir nekalbėjo su manim gal savaitę. Dabar suprantu, kad ji nebuvo tikra draugė, bet tada... Tada aš buvau šeštoj klasėj, ką tik perėjus į naują mokyklą, ir man žūtbūt reikėjo draugų. Net nemanau, kad esu turėjus tikrų draugų – tiesa, dabar neblogai sutariu su Simona, Eduardu. Vis dar susitinku su Rūta. Beje, ji tikriausiai yra vienintelis žmogus, išskyrus šeimos narius, su kuriuo bendrauju, draugauju jau daugiau kaip 7 metus, ir nebuvau nė karto susipykus. Tikiuosi, kad panašūs santykiai išliks ir su Simona bei Eduardu. Galbūt dar vienu kitu grupioku, bet ne daugiau – esu gan uždaras žmogus, kai kalbama apie ‚tikrą‘ draugystę. Bendrauti galiu su visais, esu draugiška, turiu daug pažįstamų, bet žmonių pernelyg arti neprisileidžiu – bijau nusvilti, bijau būti įskaudinta.

Gyvenimas yra gražus. Taip aš pradėjau šį rašinį. Jis išties yra labai gražus, tik reikia į jį žiūrėti tinkamu kampu. Juk tai, koks pasaulis yra, priklauso nuo tavęs, nuo to, ką jame darai, ir kaip į tą pasaulį žiūri. O aš stengiuosi žiūrėti teigiamai, net ir tada, kai atrodo, kad visas pasaulis tau jau byra ant galvos. Būtent tada ir yra svarbiausia pažvelgti į pasaulį pro rožinius akinius, suprasti, kad yra žmonių, kuriems yra tikrai blogiau negu tau, ir nustoti gailėtis savęs. Deja, kad ir kaip ten bebūtų, pavasaris yra pavasaris. Pavasaris – ne tik meilės, bet ir egzaminų metas. Taip pat ir savotiškos depresijos. Dieną, kol aš esu su draugais, man viskas gerai, tiesiog spinduliuoju džiaugsmu bei optimizmu, bet vakare... Vakare aš lieku viena su savo mintimis. O man tai pavojinga – esu iš tų filosofuojančių asmenybių, linkusių vienatvės valandomis pasinerti į gyvenimo prasmės apmąstymus. Argi ne tai ir sukelia man tą depresiją? Tą nežmonišką ilgesį? Aš net nežinau, ko ilgiuosi, bet faktas lieka faktu – kažko ilgiuosi. Prisilietimo, greta plakančios širdies? Dažniausiai. Horizonto tolių? Beveik visada. Bet labiausiai – artimos sielos, kažko, ką galėčiau mylėti be jokių išlygų, ir kas mylėtų mane.

Ar aš svajoklė? Galbūt. Galbūt esu šiaip vienišė. O gal man trūksta pasitikėjimo savimi? Tai paaiškės bėgant laikui, apie tai kol kas galvoti dar nenoriu. Rytoj laukia nauja diena, o tai reiškia, kad iš ryto atsikėlus nusiprausiu, išgersiu arbatos ir užsitempsiu optimistės kaukę. Tai nėra lengva, visąlaik vaidinti kad tau viskas gerai, bet kur kas geriau, nei visiems iš eilės skųstis, kad nepasisekė kontrolinis, kad neturiu vaikino, ar dar dėl kokių nors neaiškių priežasčių... aš skundžiuosi tik popieriaus lapui. Jis manęs nekritikuos, nebandys manęs įtikinti, kad labiau verta elgtis vienaip, o ne kitaip. O jei kam mano rašiniai ir patenka į rankas – ne jiems mane teisti. Aš rašau sau ir tik sau. O kam nepatinka mano stilius – neskaitykit.

Gyvenimas yra gražus. Jau kelintą kartą bandau užbaigti rašinį, bet vis atrandu, ką naujo pasakyti. Deja, mano nuotaikos keičias bemaž kas dešimt minučių. Gyvenimas gražus? Taip. Ar kada jauteisi taip, lyg galėtum pakilti ir sklęsti link horizonto? Aš dažnai taip jaučiuosi. Kyla noras išskleisti sparnus ir skristi, sklęsti padangės mėlyne į tolius tolimiausius. Būtent tada man gyvenimas yra pats gražiausias. Būtent tada širdį užpildo begalinis džiaugsmas. Hmm... o vis dėlto, kas būna pirmiau – ar tas begalinis džiaugsmas, ar noras skristi horizonto link? Nežinau. Man atrodo, kad tie jausmai ateina greta vienas kito, nepamiršdami kartu pasiimti ir lengvučio ilgesio. Aišku, galbūt be ilgesio jausčiausi geriau, bet be ilgesio negalėčiau ir svajoti. O svajonės man yra viskas. Svajonės ir sapnai. Spalvoti sapnai... spalvoti sapnai? Taip. Kol sapnuoji spalvotus sapnus, tol tiki savo vaikyste ir savo ateitimi. Niekada nenoriu pamiršti spalvotų sapnų. Suaugę žmonės dažnai pamiršta savo spalvotus sapnus, pamiršta, kad kažkada buvo vaikai... O tada surambėja, virsta lyg senais medžiais, ne gyvenančiais Gyvenimą, bet... jį tveriančiais. O tada jau nieko gero, tada žmogus praranda TIKĖJIMĄ. Aš nekalbu apie religiją, aš kalbu apie tikėjimą pačiu savimi, tikėjimą savo ateitimi. Tikėjimą vaikyste ir spalvotais sapnais.

Ne, nenoriu aš prarasti šito sapnų pasaulio, nenoriu prarasti to ilgesio, vejančio horizonto linkui. Nenoriu prarasti vaikystės prisiminimų, nenoriu pamiršti, kaip kvepia pavasaris ir kokie skanūs yra varvekliai... Nenoriu užaugti. Taip, man jau beveik dvidešimt, bet... vis vien nenoriu užaugti. Suaugus dings visas gyvenimo smagumas, dings išdaigos kibirkštėlė iš akių, dings nekaltumas, atvirumas, nuoširdumas. Dings tikėjimas vaiko ašaros tyrumu, dings pasakos ir laimingos pabaigos, liks tik pilkas, niūrus pasaulis, kuriame ne gyveni, bet egzistuoji.

Pirštai bėga klaviatūros klavišais, ir mintis nenutrūksta. Nors jau senokai turėjau nueiti miegoti (man anksti keltis.. jau net nebe rytoj, bet šiandien...), negaliu nustoti rašyti. Man reikia išsikalbėti, bet dar neturiu pakankamai artimo žmogaus, kuriam galėčiau išlieti savo sielą, savo nerimą... nors, tiesą sakant, tai ir yra mano pagrindinė problema. Neturiu su kuo pasišnekėti. Juokinga, tiesiog juokinga! Vietoj to, kad nuslysčiau į sapnų pasaulį, aš kalbuosi pati su savimi ir iš dalies su popieriaus lapu/kompiuteriu. Ei, ar aš pradedu išprotėti?.. Tikiuosi, kad ne. Nenorėčiau. Dar ne dabar. Man dar daug ką reikia patirti, daug ką suprasti. Ne, išprotėt tikrai nenorėčiau. Kita vertus, o kas nori? Tie kurie nori, tikriausiai JAU yra išprotėję, tik to dar nežino. O gal mes visi savaip išprotėję? Iki paskaitų pradžios man liko penkios valandos, o aš vis dar sėdžiu prie kompo ir rašau, rašau, ir niekaip negaliu sustoti... ar tai ne beprotybė? O tai, kas dedasi pasaulyje?

Aš tikiu ne Dievu, bet savim pačia, likimu, kurį susikursiu. Bet stebiuosi tais, kurie su Dievo (ar Alacho) vardu lūpose elgiasi priešingai, nei teigia jų tikėjimas... Vienas Dievo įsakymų: „Nežudyk“. O kas dedasi pasaulyje? Žudynės, nepaliaujamos žudynės. Ir kerštas, kerštas, kerštas... Matyt, niekad neatsigausiu po to karto, kai mums po langais išsprogdino kaimyną. Ir lietuviai vadina save katalikais, nors Dievo įsakymų nesilaiko nė iš tolo! Tiesa, nebuvo ir tas kaimynas šventasis, bet... O, vargeli... kurių galų keršijat? Juk kerštas veda prie keršto, atkeršijus prasideda grandininė reakcija, visi jaučiasi nuskriaustieji, ir visi tiki, kad turi ‚teisę‘ atkeršyti. Ir ši reakcija nenurimsta tol, kol nebelieka kam keršyti (ir nukenčia begalė niekuo dėtų žmonių), arba kol atsiranda tikrai stiprus žmogus, kuris nutaria: „Nekeršysiu.“... Tačiau tokių žmonių retai kada pasitaiko... daugumai tiesiog lengviau pykti, keršyti tikint kad jie esą nuskriausti, kai patys to nepastebėdami skriaudžia kitus, negu... negu susitaikyti, pamiršti ir atleisti, pripažįstant savo klaidas. Kaip skauda tariant „Atsiprašau, aš klydau...“... Nepakeliama kančia orumui, ar ne?.. Oi, kaip skauda... Orumas. Oro balionas!!! Kartais orumas neleidžia pasakyti ir žymiai svarbesnių dalykų, dalykų, kurių laiku neištarus, gali nebepasitaikyti proga ištarti. „Aš tave myliu“, „Atleisk“... Šitie dalykai nelaukia, juos reikia kartoti kasdien. O kas jei tavo mylimam žmogui atsitiks nelaimė, ir jis(ji) taip ir nesužinos, kaip jį myli? O jei kas atsitiks tau?.. Tie žodžiai taip ir liks neišsakyti, ir visą likusį gyvenimą grauši save, kad neištarei tos lemtingos frazės. O kas, jei?.. O kas jei... Ir visą laiką tavo širdis nerims, kaltinsi save, kad to nepasakei, kai turėjai progą...

Aš myliu savo šeimą. Net jei kartais ir supykstu ant saviškių, bet vis vien juos visus labai myliu. Nežinau, ką daryčiau, jei kas nors atsitiktų kam nors iš artimųjų... sunku net apie tai galvoti... aš juos myliu labiau nei save, myliu iš visos širdies. Gal kartkartėm to ir neparodau, bet myliu. Be galo ir be krašto... Tiesa, paskutiniu metu į mano širdį beldžiasi panašus jausmas vienam žmogui, bet aš bijau. Bijau pamilti visa širdimi, bijau net įsileisti tą jausmą sau į širdį... Žinoma, galbūt save kažkiek nuvertinu, bet... vis vien nemanau, kad turiu šansų, kad jis man atsakytų tuo pačiu... Gal geriau apsiribosiu bendrauti su juo tik kaip su draugu... Kaip draugams, bendrauti sekasi puikiai, bet nemanau, kad manyje jis (ar kas nors kitas) įžvelgtų ne tik žmogutį, su kuriuo linksma papokštauti ir paplepėti, bet ir sielą, kuri pasiruošusi atiduoti visą savo širdį. Širdį, kuri šiuo metu apsunkusi nuo vienatvės ir ilgesio...

Gyvenimas yra gražus. Ir jis bus dar gražesnis, jeigu apie jį taip ir galvosime. Iki paskaitų pradžios man liko vos keturios su puse valandos, ir aš turiu planų bent truputį nusnūsti...

LABANAKT.

* * * * *
* * * * *
* * * * /)_/) * *
* * * * ( ‘ ; ‘) * *
--------(,,)-(,,)--------
| | | | | | | | | | | |
| | | | | | | | | | | |
|L|A|B|A|N|A|K|T|!|

2005 m. gegužės 4 d.

greenpeace / Oi... įsimylėjau

2005 m. gegužės 3 d.

greenpeace / Įtampa mažėja...

2005 m. sausio 17 d.

greenpeace / Hmm... egzai?

2005 m. sausio 15 d.

Visi dienoraščiai

Kiti šio vartotojo įrašai

Komentarai (3)

Susijusi muzika: pasirinkti

PERŽIŪRĖTI

RAŠYTI

greenpeace
2005 m. gegužės 4 d. 19:46:58

Kol gali svajoti - tol gali sapnuoti... Ir kuo mielesnės svajonės, tuo spalvotesni sapnai...

Būtent dėl to mano eilėraščiuose taip dažnai minimi sapnai ir svajonės - nes tikiu, kad kol svajoji ir sapnuoji - esi jaunas

____________________
Tekantis kraujas sumažina skausmą...

Atsakyti

reaper
2005 m. gegužės 4 d. 19:30:09

...spalwoti sapnai...
o as net nezinau ar mano sapnai aplamai spalwoti...

____________________
Genesis.

Atsakyti

greenpeace
2005 m. gegužės 4 d. 19:13:37

Šitą parašiau gal prieš kokias dvi savaites... Na, tiek to

Tikiuos, nenusibos skaityti

____________________
Tekantis kraujas sumažina skausmą...

Atsakyti

Vartotojo vardas:
Slaptažodis:	(bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas:	(reikės patvirtinti)

Naujienos	Dienoraščiai	Stiliai
Grojaraščiai Diskusijų temos	Kūryba	Vartotojai
Komentarai	Dainų tekstai	Gairės

Albumas Daina Grupė Kita


Nuoroda su atnaujinta informacija bus atsiųsta jums.
Jūsų komentarai arba papildoma informacija, padėsianti mums greičiau papildyti duomenų bazę.
SIŲSTI PRAŠYMĄ / Grįžti į paiešką

Pasiūlė	Daina	Mėgsta
Alvydas1	The Shadow Elite Behemoth	1
Konditerijus	Fall Apart Death in June	1
PLIKASS	If You Were a Sailboat Katie Melua	1
Silentist	Nasa-Arab Coil	0
malia	Without Me Halsey	0
Sahja	Mr. Moon Anders \| Fahrenkrog	0