Jis sakosi papuolęs į bėdą, ir, jei ji nieko prieš,
Kompanijos nenorįs.
Tačiau kažkas sklando ore, tyloj jie apsikeičia žvilgsniais,
Ir viskas tampa aišku.
Siuzi sugriebia „savo“ vyrą ir suspaudžia jo ranką,
Kai lietus į jo akis įspraudžia ašarą.

Ji sako:
„Laikykis,
Niekada nepasiduok, juk gyvenimas toks nuostabus!
Laikykis,
Niekada nepasiduok, juk gyvenimas toks nuostabus!“

Važiuodamas per miestą į Templio stotį
Jis verkia savo odinėje kėdėje,
O Siuzi žino, kad vargšelis buvo šeimos žmogus,
Bet pasaulis jį parklupdė ant kelių.
Tad ji bloškia jį prie sienos, jos bučiniai degina kaip ugnis,
Ir jis staiga pradeda tikėti,
Paima ją į savo rankas ir nežino kodėl, 
Tačiau mano pradedąs matyti.

Ji sako:
„Laikykis,
Niekada nepasiduok, juk gyvenimas toks nuostabus!
Laikykis,
Niekada nepasiduok, juk gyvenimas toks nuostabus!“

Nuostabus gyvenimas, nuostabus gyvenimas, 
nuostabus, nuostabus, nuostabus gyvenimas...

Laikykis,
laikykis.