Atsimenu, šitą albumą recenzavau... tiesa, recenzijoj daug nusišnekėjau bandydamas pasirodyti labai analitiškas. Apie boso nebuvimą ir panašiai. Bosas čia kaip tik vietoj. Galbūt tuo metu man buvo susiformavęs įspūdis, kad vienintelis bosas yra ekstravagantiškas bosas, kokį demonstruodavo Chris Squire, Geddy Lee, John Entwistle. Ritmika irgi nėra tokia nuobodi, kaip ją apibūdinau pirminėje recenzijoje. Pavyzdžiui, Empyrean Views didžiojoje dalyje vyrauja labai vingrus būgnavimas. Ir šiaip, nors aš minėjau, kad būgnavimas visai ne džiazinis, bet šiandieninei mano ausiai albumas skamba gana džiazovai, nors ir įspraustas į klasikinio roko rėmus. Tiesa, vis dar nesu tikras, ar šis albumas labai jau progrokiškas, jis man labiau klasiškas nei progrokiškas, nors yra momentų, kur norisi įpaišyti Gentle Giant (Vanishing Sun, Warjazz), ar melodingesnius Yes (Sound of Bees) ar kitas progroko analogijas. Grynai progiškos mano ausiai tik Empyrean Views ir Different Days. Recenzijoje jas minėjau kaip vienas mėgstamiausių kompozicijų šalia Vanishing Sun. Taip, man jos vis dar labai patinka, bet Warjazz nepaisant simplistikos yra labai ryškus kūrinys ir patapo mano vienu mėgstamiausių albume. Taip pat iškilo Messenger of All's Right melodinis motyvas, kurį aš recenzijoje vadinau blankiu. Tai tik parodo, kaip žmogaus nuomonė bėgant metams gali keistis muzikos klausimu. In that sense, visos muzikos apžvalgos kaip ir yra mažos išliekamosios vertės, nes praėjus keliems metams jau pats recenzentas nori apžvalgą išmesti į šiukšliadežę ir ją perrašyti.
Recenzijoje rašiau albumui 7-etą, tiesa, tai yra kritiškas pažymys, mano subjektyvus balas buvo 8, nes simpatijos viršijo objektyvią (atseit) kritiką. Šiandien aš noriu albumui rašyti 9-etą ir net su pliusu, balansuojanti ant 10-o ribos. Apsiribosiu 9-etu dėl to, kad jis man nėra labai įsimintinas, nepaisant to, kad man šiandien didžioji dalis albumo medžiagos skamba kaip aukščiausios kokybės artrokas. Taigi, 9-etas.
R.I.P. Brant Hinds (ex-Mastodon). Kai Joe Duplantier pasakė šią naujieną per Gojiros koncą, negalėjau patikėt. Žmogus tik išėjo iš grupės, galimai norėdamas pasidžiaugt gyvenimu, ir buvo su motociklu nudaužtas sankryžoj. Life is a bitch.
Atsirado šviežias kito žmogaus postas fb evente, kad 19:00 Neckbreakker ir 20:15 Gojira. Pačiu laiku sužinota. Ypač tiems, kas iš kitų miestų važiuoja.
Vėl Live Nation komunikacija yra šūdų krūva. Bus Neckbreakker apšildymas, ko orgai iki šiol nepaskelbė (info ateina per atskirus komentuotojus ir pačios Neckbreakker profilį). Laikas neaišku, ar 20 h apšildymas, ar jau Gojira
Man nuoširdžiai baisu, kas bus tam Lukiškių kalėjimo kiemelyje... man atrodo baisiai per maža erdvė, jie sold out'ino ir po to dar 100 bilietų paleido. Avenged Sevenfold berods nebuvo sold out'o ir jau buvo per ankšta.
2021 m. balandžio 30 d. 19:02:40
Atsimenu, šitą albumą recenzavau... tiesa, recenzijoj daug nusišnekėjau bandydamas pasirodyti labai analitiškas. Apie boso nebuvimą ir panašiai. Bosas čia kaip tik vietoj. Galbūt tuo metu man buvo susiformavęs įspūdis, kad vienintelis bosas yra ekstravagantiškas bosas, kokį demonstruodavo Chris Squire, Geddy Lee, John Entwistle. Ritmika irgi nėra tokia nuobodi, kaip ją apibūdinau pirminėje recenzijoje. Pavyzdžiui, Empyrean Views didžiojoje dalyje vyrauja labai vingrus būgnavimas. Ir šiaip, nors aš minėjau, kad būgnavimas visai ne džiazinis, bet šiandieninei mano ausiai albumas skamba gana džiazovai, nors ir įspraustas į klasikinio roko rėmus. Tiesa, vis dar nesu tikras, ar šis albumas labai jau progrokiškas, jis man labiau klasiškas nei progrokiškas, nors yra momentų, kur norisi įpaišyti Gentle Giant (Vanishing Sun, Warjazz), ar melodingesnius Yes (Sound of Bees) ar kitas progroko analogijas. Grynai progiškos mano ausiai tik Empyrean Views ir Different Days. Recenzijoje jas minėjau kaip vienas mėgstamiausių kompozicijų šalia Vanishing Sun. Taip, man jos vis dar labai patinka, bet Warjazz nepaisant simplistikos yra labai ryškus kūrinys ir patapo mano vienu mėgstamiausių albume. Taip pat iškilo Messenger of All's Right melodinis motyvas, kurį aš recenzijoje vadinau blankiu. Tai tik parodo, kaip žmogaus nuomonė bėgant metams gali keistis muzikos klausimu. In that sense, visos muzikos apžvalgos kaip ir yra mažos išliekamosios vertės, nes praėjus keliems metams jau pats recenzentas nori apžvalgą išmesti į šiukšliadežę ir ją perrašyti.
Recenzijoje rašiau albumui 7-etą, tiesa, tai yra kritiškas pažymys, mano subjektyvus balas buvo 8, nes simpatijos viršijo objektyvią (atseit) kritiką. Šiandien aš noriu albumui rašyti 9-etą ir net su pliusu, balansuojanti ant 10-o ribos. Apsiribosiu 9-etu dėl to, kad jis man nėra labai įsimintinas, nepaisant to, kad man šiandien didžioji dalis albumo medžiagos skamba kaip aukščiausios kokybės artrokas. Taigi, 9-etas.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas