I/O
Peter Gabriel

Nuostabus sugrįžimas! Kai Metacritic'as pateikia 87/100 vertinimą, supranti, kad albumas rimtas. Čia PG man visiškai toj pačioj formoj kaip 8-9 dešimtmečiuose. Nors albumas savo aura turbūt labiausiai primena So ar tai Us, bet šen bei ten, ypač melodingesnėse dainose gali girdėti jo pirmųjų keturių albumų įtakos.

Turime visam albumui du miksus: pilnaties (bright side) ir jaunaties (dark side). Nors jie panašūs, tačiau atmosfera tokia, kokios ir tikėtumeis – bright side miksas bene visais atvejais skamba šiek tiek šviesiau ir skaidriau, o dark side šiek tiek sodresnio ir melancholiškesnio skambesio. Nuostabiai sumiksuotos abi versijos. Kai kurioms dainoms labiau prefer'inu šviesius miksus (Road to Joy ir Panopticom labiausiai krito į ausis), kai kurioms tamsius. Įdomu, kad būtent lėtesnėms, melancholiškesnėms dainoms labiau mėgstu tamsius miksus, kaip kad Four Kinds of Horses ar And Still. Netgi Live And Let Live galbūt dark side patrauklesnis, nors dainos nepavadintum melancholiška. Ir dėl titulinės i/o neapsisprendžiu – vakar aš linkau link šviesaus mikso, šiandien man visai smagiai susiklauso tamsus miksas. Todėl labai smagu, kad turime pasirinkimą iš dviejų. Dažnai būnu skeptiškas dėl dviejų albumo versijų, bet šįkart tai ypač pasiteisinęs sprendimas. 

12 nuostabių dainų. Net mano mažiausiai mėgstama daina So Much yra gana stipri daina. Gal todėl, o galbūt ir dėl aranžuotės / kompozicinių sprendimų albumas sudaro labai vientiso, lengvai klausomo įspūdį. Todėl sunku atsispirti šitai patirčiai, šito albumo tiesiog norisi klausytis ir aš turbūt jo dar daug klausysiu. Yra ir truputį energingesnių, labiau groovy dainų, kurios galėtų lygintis su Sledgehammer, Big Time ar tai Steam. Čia pabrėžčiau titulinę dainą i/o, Olive Tree ir ypač Road To Joy. Panopticom melodingumas gal labiau primena ankstyvesnius PG darbus, turi daugiau tos 8-ojo dešimtmečio auros. Love Can Heal yra šio albumo Don't Give Up – labai atmosferiška, lengva baladė. Live And Let Live beigi This Is Home gal labiausiai primena brandesnę, jau nuo 10-ojo dešimtmečio prasidedančią PG kūrybą. 

Gal prieš kelias dienas būčiau sakęs, kad vienareikšmiškai geriausias albumo kūrinys yra Panopticom. Dabar jau nebežinau, Panopticom beigi i/o sukeliamą nostalgijos jausmą nusveria nepakartojamai kruopščios ir nuostabiai aranžuotos dvi melancholiškos albumo dainos: Four Kinds of Horses ir And Still. Aš tiesiog dievinu jų visą garsavaizdį, mėgstu jų klausyti back-to-back. Į šitą paryškintą trijulę dar norėtųsi įterpti ir Road To Joy beigi i/o pakilumą. Žodžiu, šiame stipriame albume išsirinkti favoritus nelengva.

Rašau 10 balų su švelniu minusėliu. Minusėlis iš to, kad nežinau, ar šis albumas galėtų patapti PG repertuaro klasika, kartais šio albumo dainos, priešpastačius jas su geriausiais kūriniais iš pirmųjų keturių albumų, So ar Us, stovi silpniau, bet galimai čia tik laiko klausimas. Šitą klausimą lengviau narplioti būtų tiems, kurie Gabriel'io dar neatradę ir vienu metu išgirstų ir šį albumą, ir klasikinius jo darbus.