PINGVINAI ANT PLAUSTO
(Dainos anotacija, buklete pateikta paties autoriaus.)

Per šitiek metų man dirbant su įvairiomis orkestrinėmis sekcijomis, nuo mediniais pučiamaisiais grojančių solistų ir styginių kvartetų iki daugmaž simfoninių orkestrų, mane visad stebino skirtumai ir klaidinga pažiūra savitarpio supratime – arba stygiuje tokio – per tokius nuomonių ir muzikos susibūrimus.

Kas lieka labiau tų susidūrimų išgąsdintas? Jie, ar aš?
Aš groju truputi ne į toną, ne į taktą, neįskaitau nė natos tuose Negyvos Jūros Rankraščiuose taip kruopščiai užrašytos gyvenimo strofos. Tačiau vėjas pakyla, ir ima pusti muziką, aš galiu groti lygiomis su jų geriausiais. Viskas galvoje, suprantat. Ir širdyje. Ir šis improvizacinis nuotykis yra paslaptis daugeliui pirmųjų smuikų ir jų  genčiai.

Čia pamąstymas iš meilės apie gąsdinančius  malonumus, atgręžus orkestrą veidu į veidą su koncerto  publika.

Keisti tie paukščiai, pingvinai... ...

Pingvinai ant plausto užšalusioj jūroj.
Laukiančių veidai į mane žiūri.
Nejaukiai bruzda. Švilpius gros.
Skaičiuoja vienuoliką ir imas maldos.

Silpna, bet kibi, trukstama grandis
mus jungia arčiau, nei manėm kuris.
Pusiau prisimintas džiunglių būgnas šiurkštus –
atvyri širdies dūžiai, trelė ir gausmas kartu.

Šis pasaulis besibaiminantiems ne scena.
Kiekviena simfonija- dedamųjų suma.
Uvertiura - preliudija meilei kaskart.
Griaukim ir deginkim kurį kitąkart.

Siaubo kaustomas ar giliai įtarus,
šuolis ar nedrąsiai ant pirštų galų.
Kviest angelus, prašyt įkvėpti  čionai
pingvinus ant plausto plasnoti sparnais.