Iliuzija

Begalinė erdvė yra pati šalčiausia visuma. Ji tokia plati kaip visata, nes atrodo, kad niekur nesibaigia, bet tuo pačiu ir mažutė dėžutė, kuri sumenkina tavo asmeninę erdvę, nes tavo regos laukas neužkliūna už objekto, padedančio įvertinti erdvės dydį. Tau belieka tenkintis nežinomybe, bet viduje tu bijai, nes jautiesi labai vienišas ir pamirštas. 

Vėliau tavo sumaištį sieloje papildo baimė. Tai baimė,kad tu nieko nematai ir baimė, jog kažkas tave stebi. Iš pradžių tai tik silpna, vos nubėganti nugara baimė. Galiausiai į tavo mintis chaotiškai byra baimės žodžiai ir panieka gyvenimui: prarandi laiko nuovoką ir savo egzistencijos sampratą. Tu nustoji egzistuoti. Esi niekas, nes niekas tavęs nemato, tiksliau tu nieko nematai. Tau šalta, tu atjungi mintis, kurios šaldo sielos viltis ir pozityvią energiją. Suvoki, kad esi auka, tačiau prie tavęs niekas neprisilietė, niekad nesužalojo, tu net nekraujuoji. Nors kvėpuoji. Tavo kvėpavimas - vienintelis įrodymas,kad egzistuoji. Tik ezistuoji, o ne esi. Nuo tos minties begilinė tamsa tik plečiasi.

Ir staiga, tavo nuostabai, be galo toli, atrodo už milijonų šviesmečių tu užmatai šviesą. Tokią netikėtą ir malonią, bet šiltą ir viltingą, jog staiga tavo širdį užplūsta šiluma ir tu pakerėtas tokios tobulos palaimos stebi, kol suvoki, jog ji artėja. Malonu ir tai, jog ji nebuvo taip toli kaip manei - tai tebuvo apgaulingas erdvės pojūtis. Gal nusprendei pasitikėti tik ta šviesa,nes daugiau tau nieko nelieka, tu ir neturi iš ko rinktis. Toji švieselė artėja, o artėdama ryškėja, kol ji pradeda dirginti akių receptorius. Tu prisidengi akis, bet vistiek žiūri.

Neįprasta tai, jog toji šviesa artėdama įgauna kažkokį siluetą: iš pradžių, regis, žmogišką, bet vėliau įžiūri sparnus. Tau pasidaro baisu, bet tu rizikuoji: galbūt tai tavo vienintelis šansas.

Paaiškja,jog tai... angelas, lug koks išgelbėtojas tiesia tau ranką, tu ją pačiumpi, bet.. Tavo kūną perveria skausmas, iškreipdamas tavo veidą ir tu labiau už viską nori pabusti. Deja.