Jau greit

Tyla. Tyla ir vienuma. Ir melancholija. Ašarų nėra. Ašarų ir nebus. Mintys. Mintys ir prisiminimai. Ir svajonės. Jos ramina. Jos kankina. Šalta. Užsikloju. Užsikniaubiu. Pasislepiu. Kažkur šalia supypsi telefonas. Jis jau nuvyko. Jau tiek laiko praėjo?

Gera buvo išgirsti Jo balsą. Ramu. Lengviau. Jau greit bus mėnuo. Jau greit bus ir daugiau. „Prižadu“. „Kada nors“. „Būtinai“. „Ateity“. Mes žadam. Žadam ir pamirštam. O kaip tie, kuriems prižadėjom? Jie nepamiršta. Jie tikisi. Ir laukia.

Apsirikau. Štai ir ašaros. Kuo aš tapau...

Va, Škėma gerai rašė. Škėma guli ant mano stalo. „Tai užkask“, pasakė mano brolis. Kam laikyt Antaną Škėmą ant stalo? Bet jis gerai rašė. Taip Jis pasakė. Taip ir aš pasakysiu.

Telefonas netyla. Jam manęs reikia. Man reikia Jo. Liūdnos akys juk gražu, taip?