PASAKOJIMAS, APIE KIŠKĮ, KURIS PAMETĖ AKINIUS 

Tai pasakojimas apie Kiškį, kuris pametė akinius. Pelėda mėgo, niekieno nematoma, ramiai sau pasnausti. Vieną dieną ji tupėjo ant tvoros, kai staiga ją nustebino visai šalia prašokuojanti Kengūra. Kas čia keista, pamanytum, tačiau kai Pelėda nugirdo, kaip Kengūra nežinia konkrečiai kam sušnabždėjo:,, Kiškis pametė akinius“, - jai pasidarė įdomu. Tuo metu iš už debesies išnyro mėnulis ir žolėje pasimatė tįsantis kiškis. Upelyje, tekančiame pro pievelę, mirko tritonas, o krūme, įsikibusi į šakelę, tupėjo bitė. Kiškis, išoriškai lyg ir ramus, visas tirtėjo iš susijaudinimo, nes be savo akinių jautėsi visiškai bejėgis: Kur dėjosi jo akiniai? Gal juos pavogė? Gal jis juos pametė? Ką gi dabar daryti? Bitė norėjo padėti ir, manydama, jog žino kame kas, tarė: -- Tu , tikriausiai, juos suėdei, palaikęs juos morka. -- Ne! – pertraukė Pelėda – ji buvo išmintinga.—Mano gera rega, turiu intuiciją ir įžvalgumą. Kaip galėtų inteligentiškas Kiškis taip kvailai apsirikti? –Tačiau Pelėda kol kas tik tupėjo ant tvoros ir raukė antakius! Kengūra nuo tokių šnekų siūto šokinėdama. Ji laikė save kur kas protingesne už kitus. Ji buvo jų lyderis, jų guru.Taigi, ji patarė: -- Kiški, tu turi susirasti okulistą. Bet čia ji susizgribo, kad Kiškis visiškas bejėgis be savo akinių. Tada Kengūra garsiai pareiškė: -- Aš negaliu pasiusti Kiškį nė pas nieką! -- Tu gali, guru, gali! – sušuko Tritonas. – Gali jį pasiusti kartu su Pelėda. –Bet Pelėda jau snaudė. Tritonas buvo pernelyg užsivedęs, kad jį sulaikytų tokia menka problemėlė. --Tu gali jį neštis sterblėje. – Deja! Kiškis buvo per didelis, kad tilptų į Kengūros sterblę. Per tą laiką Kiškis kuo aiškiausiai suprato, kad anie nieko nežino apie akinius. O visi jų viliojantys sumanymai Kiškiui nė kiek nerūpėjo. Dingę akiniai – reikalas grynai jo vieno. O be to, Kiškis atsarginius turėjo. 
PABAIGA. 

Miegame prie durų skylės, kur šviesa trykšta vis, 
valgome kampe, kalbame į grindis – 
apgaudinėjam vorus, o tie mandagiai taria: ,,Būkit malonūs“,
ir kniksą padaro. 
Jo, kad mane šikant sutrauktų . 
Senių kalbos sukasi apie jų jaunas dienas, 
apie paklydėlius sūnūs, prarastas panas. 
Nėriniuotų dabitų šėliones (kartu su draugais) 
tikrais kaip tiesa, užrauktais galais. 
Jo, kad mane šikant sutrauktų. 
Katedra prismilkyta špiliumi žemyn šauna. 
Meldžiamės už sielas Kento Taun‘e 
Delikati tyla – dievai praskrenda pro šalį, 
linki mums labo – pyragas danguj šąla. 
Amžių Dieve, Valdove Laiko, būt neteisus teisę turiu. 
Jo, kad mane šikant sutrauktų. 
Pone Triuši, užveisk naują veislę meilės išalkusių piligrimų (be kūno maistui). 
Dar teisuolį parodysi - duris parodysiu tau! 
Paskutinė giesmė sugiedota, o velnias šaukia:- Daugiau! 

Aš nekantravau išvykti, ir tai nutiko, 
man pateikus prašymą nukreipti į šitą apleistą rojų, kuris vadinas ,,Pekla“- 
kur niekas neturi nieko ir niekas yra... 
reikšmingas kvailys, imk savo gultą ir iš liūdesio kilk su šypsena. 
Duok man neapykantą savo ir elkis, kaip pasileidęs pagonis. 

Aš nei tamsus, nei šviesus, neraudonas, nebaltas, nemėlynas. 
Lytėjimas mano šaltas (ledinis). 
Vardu iškviečiamas, aš - prižiūrėtojas, aš visus jus stebiu. 
Sergėti gavęs esu Žemės gaublį šį mūs apgailėtiną 
Malonės netekęs, gaunu kvietimus saulę ar lietų atnešt. 
Be tos priežiūros retas grūdas virto stiebu. 
Nupuoliau su angelais savo iš kur kas geresnės vietos. 
Teikiu paslaugas - reputaciją gelbėju, jei kas panorėtų. 
Jei esi čia, matyt, ir tave patraukė pavyzdys tų, 
kur pasitraukė nuo sugyvenimo lengvo. 
Sudėjo tada legendas apie šviesas paslaptingąsias, 
danguj jos buvo regėti (žėruojant). 
Tai aš cigaretę degiau prieš iškeliaudamas akies mirksniu. 
Žaidimai vienų aistrų – gegužinių stulpo šokin tu junkis 
(primityvus ritualas) (netinka).
Vardu iškviečiamas, aš - prižiūrėtojas, aš visus jus stebiu. 

Nuo Liuciferio ledinio sprunku. 
Oi, oi, vyrukas įvarantis baimės! 
Baisi klaida! Aš niekada nė plunksnos neimčiau iš jo pagalvės. 
Štai kur bėda visa: nei geras esu, nei blogas. 
Atsisakiau nimbo dėl ragų, ragų dėl skrybėlės – dėvėt turėjau progą.
Aš tik kvėpuoju. Gyvybė ant lubų tikroji. 
Įmigusios musės ramumoj ten tupi. 
Išsukčiau dešinę ranką sau,
kad tik atgaut galėčiau porą ar trejetą nykių,
anų dienikių iš senų dienų aruodo. 
Mielai būčiau šuva, aplojantis ne tą ir vėlei. 
Mes išgelbėti – ir palaidoti.
Susitiksim popietinei arbatėlei. 
Laikas jau nubudimui – bufetininkė išraugino 
tešlą ir naują duoną ima kepti. 
Susiruošt pusė nė kiek – delsti laiko neliko. 
Traukinys bus tuojau, kuriuo atvykau. 
Perone dar bus mano batai atlikę. 
Stoties viršininkas varpelį skardena. 
Aidi švilpukai, vėliavėlės plazdena. 
Pamėgti mažmožiai ūpą pakylėja (bent jau turėjo). 
Už sutikimą šiltą jums dėkui. 
Pasilikčiau, bet ką tik sparnai man nukrito. 

Būk pasveikintas! Karalių Sūnau, rodyk ženklą myriop, 
pirštus danguje sukryžiuok tiems, kurie užgimsta. 
Aš laukiu čia ant juostos smėlio. 
Burtažodį jūrai ir sausumai meilų tark. 
Magus Perde, nuo grandinių patrauki rankas, 
panorėk nuramint lietų, audrą kol ta dar tik užgimsta. 
Štai ir aš (keliautojas į gyvenimą). 
Kieti padai, kad peilis jų neima plikų. 
Perlaužk ratą, ištiesk tiesę, velnią iškvieski. 
Dievus imk, kartu ir jųjų liepsną. 
Konfliktų švęsti. 
Keleiviai gimimo laukia perkėloje į krantą kitą 
naujai pažadėt gyvenimą - ilgą dainą - kelt pagal trimitą. 
Krante prie vartų driekias gyvulių vora, ilgėja vis, 
įkvėpt amžinos ugnies, saugančios amžinas duris. 
Žmogau, sūnau žmogaus, liepsną gyvenimo amžino pirk 
(kad skausmu gyvybės kvėpuotumei tik): 
gyvas būk, tamsta! 

Štai ir aš! Akmenį ridenu iš tamsos į dienas vien dienų. 
Daug skubos Fulham Roud‘e į amžiną Dramą Aistrų.