José Manuel Garcia

José Manuel Garcia gimė tūkstantis-devyni-šimtai-aštuoniasdešimt-pirmaisiais metais Las Herase, Santa Kruzo provincijoj, Argentinos pietuose, YPF (Yacimientos Petroliferos Fiscales) kompanijos darbuotojų šeimoje. Būdamas šešerių, įkrito į gręžinį ir pro Damasko vartus įžengė į Jeruzalę, buvo įvaikintas emigrantų iš Graikijos, mokėsi muzikos bei matematikos mokslų, buvo išmintingas ir pastabus, tačiau dvyliktaisiais savo gyvenimo metais, berniukas dingo - vieni sakė, kad matė jį Bengalijoj, kiti - Etiopijoj, treti pasakojo regėję jį vaikščiojant veidrodiniu ežeru savo naspalvotuose sapnuose.

Iš tiesų, José dienas leido medžiodamas šernus Prūsijos giriose ir vakarais klausėsi seno genties šamano pasakojimų apie keliones būgnu - judėjimą nejudant bei minties realizaciją kino projektoriaus principu, Sužinojo apie gyvybės prigimtį, priežąstis ir pasekmes, pamatė visus oktaedro kampus bei elnio miegą tuo pačiu metu, suprato, kad seno šamano niekada nebuvo, nuskynė ąžuolo lapą ir akimirksniu įžengė pro Damasko vartus į Jeruzalę antrą kartą.

Čia sutiko moterį su ąsočiu ir vienuolika barzdotų sėlintojų. Vienu vieninteliu žodžiu, kuris iki šiol lieka paslaptimi, José įpūtė balto paukščio įvaizdį jiems į širdis.

Miestas mainėsi, gyventojai budo, avys ir kupranugariai skraidė, fariziejai ir sadukiejai pyko.

Manuel Garcia matė kaip žmonės ateina ir išeina, bet Rašto aiškintojų įtūžis išlieka.

Trečiojo mėnesio penktą dieną buvo paskelbtas apdovanojimas už svetimšalio pristatymą į teismo aikštę lelefonu trys-nulis-keturi-septyni-septyini-du. José tylos kaina - trisdešimt Romoj kaldintų sidabrinių monetų, tačiau ape šį įvykį jis jau seniai žinojo ir matė keliasdešimt kartų, tad kitą rytą pats atėjo pas Judėjos provincijos prokuratorių ir prisipažino, kad tai jis įkvepia avis skraidyti.

- Kas tu? - pakalusė prokuratorius.

- Tu, - atsakė José

- Iš kur atkeliavai?

- Iš ten pat, kur ir kiekvienas, ęsantis šioje aikštėje bei tūkstantyje kitų aikščių, atkeliavo ir ten pat sugrįš.

- Tai kokia tada prasmė keliauti? Kodėl reikia įšeiti, jeigu vistiek grįši į tą pačią vietą, iš kurios išėjai?

- Kad suprastum kas esi. 

- Ar avys suprato, kad jos avys? - toliau klausinėjo prokuratorius.

- Jos suprato, kad jos nėra avys, todėl ir pradėjo skraidyti.

- Nesąmonė! - sušuko aikštėje pokalbio klausę fariziejai.

- Until your cup is full, i can not fill it, sir. - atsakė José ir paliko miesto aikštę niekieno nesulaikytas.

Paskui jį sekė moteris su ąsočiu bei vienuolika barzdotų sėlintojų. Jie matė kaip Rašto aiškintojai vilko medinius kryžius į Golgotos kalną ir kryžiavo vieni kitus. Prikaltieji šaudavo kaip raketos į padūmavusį vakaro dangų, palikdami žaižaruojančias šviesos uodegas. Aidėjo klegesys, juokas ir daina.

José Manuel Garcia pasuko į vakarus ir sustodamas, pabūdamas pelėda ar lokiu, kartais palikdamas pėdsakus, dažnai juos paslėpdamas, keliauja jau tūkstančius metų.

Jis niekur neskuba, nagalvoja apie praeitį ar ateitį, jis visada - čia ir dabar.

"Fihi Ma Fihi" - "tai yra tai, kas tai yra".

neoninė reklama,

kunigo rožančius,

lapės uodega,

pati lapė,

natos ir pustoniai,

liftas,

tu

ir

aš,

sniegas dykumoj,

YPF logotipas,

elektros varža,

pelenai urnose,

José Manuel Garcia

yra

be pradžios

ir

be pabaigos

chronosinklastinė

infandibula -

besisukanti gyvatė -

vieta,

variantų laukas,

forma

ir momentas,

kur yra daugybė įvairių būdų

būti visiškai teisiam apie viską.