Ką aš galvoju, kai išeinu į lauką

Šiandien belaukiant autobuso teko susimąstyti apie šiukšles. Šiukšles, su kuriomis gyvenama ir prie kurių priprantama, išmokstama nematyti. Girdžiu kaip skamba, bet šįkart tikrai ne apie žmones. Apie tikrą, geltoną, margą popierėlį nuo sausainių, kuris guli ant žemės. Aš laukiu autobuso, atėjau palaukti, įlipti, išvažiuoti, nesitikėjau, kad popierėlis bus čia. Kam jis priklauso? Kieno atsakomybe tapo tas popierėlis, kai pirminis šaltinis jo nerealizavo šiukšliadėžėje? Darbuotojų, kurie prižiūri aplinką? Kiemo sargo, viešuosius darbus atliekančių žmonių? Bet tai kada jie ateis... O kodėl jie turi imti tą popierėlį, juk gyvenam bendruomenėje, turime vieni kitiems padėti, saugoti. Rankos nenukris, jeigu paimsi. O gal tik man jis gadina nuotaiką… matau, kad jam čia ne vieta. Gal reikia tiesiog išbūti su savo diskomfortu, impulsu taisyti, kontroliuoti. Irgi pamoka. Kas tas geltonas popierėlis many? Ar aš pamatau, pakeliu, išrūšiuoju popierėlius savy, ar praeinu kasdien neigime, kaip pro kliūčių ruožą, kad tik šito nepajudinti, nepripažinti? Kiek tokių ryškių popierėlių turiu ir ar jau išdrįsčiau juos priimti, susirinkti, integruoti?

Grįžtant į žemę, galvojau apie tai, kiek žmonių matys tą popierėlį ir keliems tai sugadins nuotaiką, gal neįsisąmoninus, bet taip būna. Ateini nusiminę ir dar popierėlis guli ne vietoje. Galvojau apie socialinę atskirtį ir normas, kodėl dirbant viešuosius darbus popierėlį paimti pareigybė, o man laukiant autobuso - ne mano biznis, nelenksiu nugaros čia. Ne aš nusikaltau, ne aš ir srebsiu. Gyveni tarsi už grotų. 

Tuomet mąstymas pakrypo apie strategijas, jei paimsiu popierėlį, atrodys, kad noriu padaryti gerą darbą. Desperacija. Dieve, padėk man šiandien, aš net popierėlį pakėliau, matai? Būna pagalvoju vairuojant, tai bent nešvari žmogaus sąžinė, kad net praleido mane į juostą persirikiuoti. Nebūtinai taip yra kaip sakau. Nežinau ar nuo gerų darbų tampi švaresnis, gal vis tiek reikia praustis? Čia kaip purkšt kvepalus ant prakaituoto kūno. O gal ir ne, gal tokiais momentais tu daugiau nei materialus kūnas. Anyway. Grįžkim prie geltono popierėlio. Paėmiau popierėlį, bet mąsčiau suvaidinti, kad rišuosi batą. Nesuvaidinau. Tebūnie gausiu Dievo palaiminimą ir žmonių žvilgsnius. Taip, aš turiu susitarimą su aukštesniosiomis jėgomis. Dabar jie man atseikės duonos ir vyno. Klausiate, koks jausmas būnant didvyriu? Jautiesi durnas, tas popierėlis išsipūtęs ir pats tas būti vėjo vėl išnešamam iš tos šiukšliadėžės. Gal taip ir buvo nuo pradžių, gal nebuvo to neigiamo subjekto. Gal tu ne su velniu kovoji, o su savim. Gal čia vėjas. O vėjui tai negrąžinsi atsakomybės... Žiūrėk jau nejučia tapai Sizifu.