Vis labiau virstu žuvimi

Velniški laikai. Deginuosi jau ilgą laiką, sistemingai ir tam tarsi buvo tvarka, bet nuo šių metų balandžio mėnesio, kas kelios dienos lendu į krosnį. Pikta, kad neprisimenu kaip dėti kablelius. Iki šiol vis savisauga suveikdavo, ,,tu tik nesukrisk, nes yra ribotas kiekis gyvybių” ,,nepamiršk, kad ne katinas esi”, ,,vieną dieną nebeatsikelsi ringe”. Susitari su savimi, bet žinai, kad čia jau dėsniai ne tavo galiai. Kaip ir su taro kortom… 

Kai dažnai deginiesi atsiranda dėkingumas, bet ne tas atviros širdies Dieviškas, savasties energijos, kur visus jus apglėbsiu motinos gamtos glėby ir pripildysiu besąlygiškos meiles. Kitoks, iš tamsos.

Kai niekas neapsaugo nuo geluonies, nei pareigos, nei pinigai, nei kitos iškamšos, nei žmogiškumas. Įsisąmonini, kad bet kas gali įgelti, nematydamas tavo pažeidžiamumo.

Kasdien renkamės būti geru kitam, o tas nelengva, ypač kai niekas negrūmoja pirštu. Žmogus geras ir priimantis, pasitaiko kaip aklai vištai grūdas. Ypač nusibadavusiam. Jaučiu, kad šitas dėkingumas, jis toks pats vertingas kaip ir ,,atviros širdies dėkingumas” . Nebūčiau svėrus jo, jei nebūtų paklausę. Tik ateina jis iš tamsos, nevilties. Lyg būti pamatytam, kad čia klūpai. Graudulys apima. Ir ten ir čia Dievas? 

Kai pareigingai deginiesi pradedi dairytis Dievo. Bet Dievas nekalba su tavimi. Nes gal per daug klausei Behemoth ar Rotting Christ. Teisiniesi, kad reikia dėmesingai stebėti siunčiamus ženklus, girdėti. ,,Dievo keliai nežinomi”. Jausti, susitelkti į save. Vėjas man kartais pasako, žinau, jog čia esi. O daugiau…

Kam tu neri į tuos tamsius vandenis ir neabejoji, kad išnirsi? Kai jau įneri nebegalvoji, kad neišnirsi. Kai kopi į kalną negalvoji, kad nukrisi. Tokios taisyklės. Darai ką reikia. Vėliau apie tai pagalvosi, kai stovėsi ant žemės ar būsi krante. Bet nepagalvoji. Taip ir krosnyje.

Deginiesi ir nardai. Ot laisvalaikis, dar klūpai ir rėki, bet čia turbūt iš meilės. Viskas veda prie maldos. Drąsa, puikybė, skausmas.

10

Katatonia - Without God