Gerokai mažiau nei 120. O panešiotiems 10 yra daugoka. 

O cia is kokio stendo? Neperku mugese nauju supakuotu cd. Bet suprantu cia retenybes, dabar kaip tik reikia vieno tangerine dream ir vieno ozric tentacles tai nebent tu. Geriau nudrozti is antru ranku, nors kiti su defektais bet uz tokia 120 kaina per skelbimus nusipirkau situos daba:

galutinis sąrašas:

Marc Almond – Singles 1984-1987 

The Alan Parsons Project – The Definitive Collection

The Twins 

Billy Idol – The Best 

Billy Idol – Rebel Yell 

Billy Idol 

Cher – It's A Man's World 

The Maverics – What A Crying Shame 

Michael Learns To Rock – Nothing To Lose 

If I Was: The Very Best Of Midge Ure & Ultravox 

Dj Dado – The Album 

Chris Isaak – Baja Sessions

Diego Modena & Jean-Philippe Audin – Ocarina 

Diego Modena & Jean-Philipe Audin – Ocarina II 

Diego Modena & Jean-Philippe Audin – Songs For Baby Jane 

Slayed? Slade

Fine Young Cannibals – Finest 

Saint Etienne – He's On The Phone 

Pink Floyd – Pulse

Faith No More – Angel Dust 

Jean Michel Jarre – Equinoxe . Magnetic Fields 

Robson & Jerome – Take Two 

Jay-Z – The Black Album 

Jason Donovan – Greatest Hits 

Prince Ital Joe feat. Marley Mark – The Remix Album 

Art Of Noise – Daft 

Jennifer Rush – The Power Of 

Mylene Farmer – Anamorphosée 

Mike Oldfield – The Songs Of Distant Earth 

Blonker – The Best 

Silent Circle – Best Of 

Shamen – Collection 

Right Said Fred – Fredhead 

Electronic 

Toto XX 

Belinda Carlisle – The Best Of 

The Sisters Of Mercy – A Slight Case Of Overbombing 

Cocteau Twins – Milk & Kisses

Aqua – Aquarium 

Tom Petty – Full Moon Fever 

Bee Gees – Still Waters 

Bee Gees – This Is Where I Came In 

We Love The Bee Gees v.a.

Andrea Bocelli – Cieli Di Toscana 

Rick Astley – Body & Soul 

Gipsy Kings – Estrellas 

Marillion – Brave 

Peter Cetera – One Clear Voice 

Peter Cetera – You're The Inspiration 

Duran Duran – Duran Duran 

Camouflage – Methods Of Silence

Julio Iglesias (Julio)

Julio Iglesias – The Greatest Songs 

Julio Iglesias – La Carretera 

The X Files 

Ir cia turbut koks 6×20=120 euru ( bent jau lietuviski cd tiek kainuoja)

Skelbimuose panesioti ulverai po10: "Parduodu Ulver CD. 110€ už visus 11."

Vilniaus knygų mugė, 2025, šeši nuostabūs nauji pirkiniai

1. Oranssi Pazuzu – Mestarin kynsi (psychedelic black metal, 2020). Kaip turbūt esu ne kartą sakęs, man vienas svarbiausių muzikos darbų per pastaruosius 10 metų. Intriguojantis, vežantis, vaizdingas ir visiškai neturintis analogų darbas. Oranssi Pazuzu įveda psichodelikos ir elektronikos į juodmetalį, taip pagyvindama šį stilių ir suteikdama visiškai naują, man absoliučiai mielą atspalvį. Šešios nepriekaištingos kompozicijos, kuriomis dabar mėgausiuos aukštesne kokybe. Tai pirmasis Oranssi Pazuzu albumas mano kolekcijoje.

2. Gojira – L'enfant Sauvage (progressive metal, 2012). Vienas mano mylimiausių Gojira darbų, kuris, manau, plačiosios publikos yra truputį primirštas ir šiek tiek nuvertintas. Sakyčiau, gal kiek daugiau atmosferos, net speciškai tamsesnės atmosferos turintys darbas nei jų ankstesni, kiek techniškesni albumai, bet turintis ir masinio patrauklumo su tokiom dainom kaip titulinė daina ar Liquid Fire. Gerai subalansuotas albumas. Tai jau antras albumas iš Gojira repertuaro mano kolekcijoje (jau turiu Fortitude).

3. Ulver – Perdition City (avant-garde electronica, 2000). Kaip ir Mestarin kynsi, taip ir Perdition City yra tarp mano asmeniškai pačių mieliausių ir didžiausią įtaką padariusių albumų. Ulver irgi yra one of a kind grupė ir manau, kad su Perdition City jie sulaužė visas žanrų ribas ir galutinai iš metalo grupės transformavosi į kažką, ką sunku apibūdinti. Labai originali, vaizdinga, sinematiška ir atmosferiška muzika. Ir man pagaliau pavyko šį albumą pastebėti ir nusipirkti ir jį dabar klausysiu naujoje, šiek tiek liūdnoje šviesoje, kadangi praėjusią vasarą mirė Tori Ylwisaker – vienas iš Ulver lyderių, kuris, manau, bene svariausiai prisidėjo prie šitos esminės Ulver stiliaus transformacijos po pirmųjų trijų juodmetalio albumų. Perdition City yra pirmasis Ulver darbas mano kolekcijoje.

4. Leprous – Bilateral (progressive metal, 2011). Kaip tik pavyko gauti seniai vis ieškotų Leprous albumų! Jų nepavyko gauti net prieš mėnesį aplankytame Leprous koncerte Varšuvoje. Tas koncertas buvo toks geras, kad po mėnesio vis dar jaučiu jo padarinius, bene visą vasarį gyvenau Leprous muzika ir bam, čia dar CD gavau. Leprous neturi blogų albumų ir Bilateral yra vienas avantiūriškiausių, beprotiškiausių jų darbų, kur esama labai kompleksiško, bet žaismingo ir kartais net visai melodingo progmetalio su nuostabiu Einaro Solbergo balsu.

5. Leprous – Coal (progressive metal, 2013). Galimai mano mėgstamiausias Leprous albumas, jis turi daugiau tamsumo, atmosferos, minimalizmo negu Bilateral, dėl to jis man skamba vieningiau, konceptualiau ir todėl stipriau. Labai branginu šį albumą, man taip pat vienas labiausiai praėjusį dešimtmetį apibrėžiančių albumų. Bilateral ir Coal yra pirmieji Leprous albumai mano kolekcijoje.

6. Enslaved – In Times (progressive / black metal, 2015). Buvo daug Enslaved albumų, kuriuos galėjau nusipirkti, bet nusprendžiau kaip pirmą savo kolekcijoje Enslaved darbą įsigyti In Times – vieną naujesnių, bet vieną stipriausių, mano nuomone, Enslaved albumų. Aš tiesiog dievinu jo kietą, progresyvų skambesį su įsimintinais rifais ir puikiai išplėtotomis kompozicijomis. Thurisaz Dreaming, Building With Fire ir titulinė daina yra vieni mano mėgstamiausių Enslaved kūrinių, kuriuos reguliariai įsijungiu ir taškaus nuo jų. Dabar galėsiu taškytis aukštesne kokybe. Gaila, kad nebuvo dviejų paskutinių albumų Utgard ir Heimdal – jie irgi siaubingai kieti, galbūt būčiau nusipirkęs ir juos. 

Maniškio Close to the Edge egzemplioriaus barkodas 75678 15322, ir pagal Discogs tai yra 1990 europietiškas perleidinys nuo Atlantic 250 012, kuris, anot ebay, yra 1986 metų vokiškas leidinys.

Skamba pusiau su velniu, bet dalis "I get up, I get down" tikrai prasčiau skamba, nei Wilsono remixsas.

I Get Up I Get Down (Remix) (youtube.com)

Yes – Close To The Edge pasiėmiau po ranka. Tai Joe Gastwirt'o 1994-ųjų remaster'is, o leidimas: 1998-ųjų, vėlgi vokiškas (7567-82666-2). Skamba neblogai, nors negaliu pasakyti, kad klausiau labai atidžiai, dar reikės kitų perklausų. Nors turiu pripažinti, kad aš nuoširdžiai neatsimenu, ar apskritai esu girdėjęs Wilsono remiksą. Tai gal šito albumo klausimu nesu labai išlepintas aukšta mikso kokybe.

Dabar kaip tik turiu po ranka Physical Graffiti. Leidinys vokiškas, ant paties CD metų nėra, aišku tik, kad digitally remastered, barkodas 7567-92442-2. Discogs daugiau info neturi, ebay sako, kad šitas leidinys 1994 metų. Kažkokio kitokio kodo, kaip tamstos atveju, pas mane nėra.

https://www.discogs.com/release/474376-Led-Zeppelin-Physical-Graffiti

https://www.ebay.com/p/3114169

Ne, Close To The Edge yra senesnė versija (negaliu pasakyti kuris leidimas, neturiu dabar po ranka to CD). Tiesą sakant, dėl šitos priežasties susilaikiau nuo Gentle Giant - Interview pirkimo, nes aš tą albumą pirksiu tik tada, kai pamatysiu SW remiksą (jis gerokai pagerino tą albumą), o parduotuvėj tebuvo senesnė albumo versija.

Dėl Physical Graffiti irgi galėsiu patikslinti tik tada, kai grįšiu pas tėvus į Kėdainius, nes ten palikau. 

Geras derlius, akivaizdus patentuoto progresyvios muzikos gerbėjo pasirinkimas.  Kiek suprantu, Yes nėra Styveno Vilsono remiksas? O Physical Graffity kokios šalies leidinys? Klausiu todėl, kad mano egzempliorius yra kažkoks nesusipratimas. Reverse nurodytas barkodas 7567-90302-2, tačiau ant kraštų jau visai kitas numeris: A2 200 570424T.  Pagal Discogs  tai būtų vokiškas remasteris Fatbox, tačiau pagal briaunos numerį ebay teigia, kad tai kanadietiškas CRC distributorius.  Kaip tą suprasti? Beje, artwork‘as visai kaip jūsų, Einarai, nors vokiškas ir kanadietiškas leidiniai turi melsvus pakraščius.

Iš šios kolekcijos nesu klausęsis If ir Wishbone Ash, tačiau, ir Saga "Heads or Tales" beveik pamiršęs. Turiu Saga "Marathon", kurį mėgstu vidutiniškai, o favaritu laikau jų "Generation 13". Dabar, kai rašau komentarą, kaip tik pasileidau "Heads and Tales".

Queensryche "Empire" mano antras numylėtas albumas, norėčiau ir pats jį turėti.

Pats turiu jau minėtą "Physical Graffity", žinoma, "Close to the Edge" ir "Brave". Taip pat turiu patentuotą rusišką "Perfect Strangers" ir "Six Degrees of Inner Turbulence".

Smagaus klausymo, malonių valandų.

Rugpjūčio antroj pusėj viešėjau Vengrijoj. Turėjau laiko Budapešte trumpam užsukimui į random CD parduotuvę, ką ir padariau. Nors joje buvo parduodami ir jau naudoti CD, bet mane vengriškos kainos vis tiek tenkino. Ne kiekvieną dieną gali nusipirkti gan retų, Lietuvoje turbūt neegzistuojančių įrašų už 2000 forintų (t.y. apie 5 eurus). Taigi, kirbėjo noras pusę tos parduotuvės iššluoti, bet apsiribojau 15 įrašų. Štai jie:

1. Queensrÿche – Empire (progressive / heavy metal, 1990). Mano paties nuostabai, pirmas įrašas iš Queensrÿche repertuaro mano kolekcijoje. Parduotuvėje buvo ir Promised Land, kuriam simpatijos panašios kaip ir Empire, buvo ir mano mėgstamiausias Operation: Mindcrime, tačiau gerokai brangesnis. Todėl Empire buvo kompromisas. Jau jį perklausiau, buvo malonu Best I Can, Della Brown ir ypač Anybody Listening? išgirsti aukšta kokybe.

2. Led Zeppelin – Physical Graffiti (hard rock, 1975). PG nėra mano mylimiausias Led Zeppelin įrašas, aš dar nemažai jo dainų neprisijaukinu ir manau, kad jis kiek perkrautas dvigubas albumas. Tačiau jis turi ir daug be galo nuostabių dainų (The Rover, Trampled Underfoot, In My Time of Dying, Kashmir, In The Light, The Wanton Song), todėl pajaučiau būtinybę jį įsigyti ir pasidėti šalia jau turimų, mėgstamesnių LZ įrašų III ir Presence.

3. Yes – Close To The Edge (progressive rock, 1972). Taip, aš turėjau 90125, po to Relayer ir Going For The One, bet Close To The Edge įsigijau tik dabar. Kiekvieno progfano mylimas albumas, aš taip pat esu ne išimtis. Nors Relayer ir galbūt Going For The One aš mėgstu labiau, bet atėjo eilė ir Close To The Edge pasiklausyti aukštesne kokybe.

4. Jefferson Airplane – Crown of Creation (psychedelic rock, 1968). Tik šių metų pradžioje įsigijau mėgstamiausius JA įrašus Long John Silver beigi koncertinį Thirty Seconds Over Winterland. Pamatęs Crown of Creation neatsispiriau ir įsigijau jį taip pat, mėgstamas JA albumas, ypač titulinė daina, If You Feel bei The House of Pooneil Corners. Taip pat šis albumas tampa seniausiu mano kolekcijoje esančiu įrašu, net keista, kad 7-ojo dešimtmečio tarp mano CD praktiškai nėra.

5. Gong – Shamal (progressive rock / jazz fusion, 1976). Vienas mėgstamiausių Gong įrašų, aš mėgstu tą post-psichodelinę erą, kur Gong turėjo a la tapatybės krizę, bet galiausiai persitransformavo į brandžią jazz fusion grupę. Shamal turi be galo kietų, džiaziškų progroko dainų, tokių kaip Wingful of Eyes, Chandra bei titulinė daina.

6. Dream Theater – Six Degrees of Inner Turbulence (progressive metal, 2002). Jau seniai norėjau papildyti DT albumų kolekciją šituo albumu arba Falling Into Infinity. Kadangi pastarasis buvo gerokai brangesnis, jam teks dar palaukti kitos progos. Būtent šitie du albumai jau kurį laiką yra du mano klausomiausi DT albumai, jie abu turi savitą braižą ir skambesio estetiką ir nenustoja manęs intriguoti net jei abu juos žinau bene mintinai. Bus įdomu Misunderstood fokusus išgirsti aukštesne kokybe, taip pat Blind Faith bei Disappear atmosferą. O kur dar visas didysis antrojo disko epic'as. 

7. Deep Purple – Perfect Strangers (hard rock, 1984). Vėlgi, nepatikėsite, bet čia pirmas DP albumas mano kolekcijoje. PS yra vienas mano mėgstamiausių ir klausomiausių DP albumų, todėl, atsižvelgiant į limituotą pasiūlą parduotuvėje, čia buvo no brainer'is man. Kaip tik šiandien jį perklausiau, smagi kokybė. Kaip niekad anksčiau mane nustebino daina Not Responsible. 

8. Marillion – Brave (progressive rock, 1994). Šis albumas keliauja šalia jau turimų Script For a Jester's Tear ir Holidays in Eden į Marillion kolekciją. Daugelio fanų Hogarth eros favoritas. Aš gal nesu didžiausias Brave fanas šitoj planetoj, bet tai yra albumas, kurį būtina nusipirkti ir išgirsti vientisai nuo A iki Z aukšta kokybe, nes šis albumas būtent taip ir turėtų būti klausomas. Dar jo neperklausiau, bet jau įsivaizduoju, kaip kokį tamsesnį vakarą, kai neturėsiu jokių darbų, tiesiog jį įsijungsiu ir panirsiu į jį.

9. If – If (progressive rock / jazz rock, 1970). Bene rečiausias egzempliorius šitam penkioliktuke. If yra man seniai pažįstama grupė. Nors jos klausau labai retai, gal net per retai, tačiau jos muziką visada atsimenu pozityviai. Geriausi įspūdžiai man išlikę iš If 4 albumo, bet debiutinis If taip pat tarp mano favoritų, todėl net nedvejodamas jį paėmiau.

10. Focus – Focus 3 (progressive instrumental rock, 1972). Pirmas Focus įrašas mano kolekcijoje ir bene svarbiausias. Focus vienu metu (prieš kokius 10 metų) buvo tikrai svarbi grupė mano gyvenime, dabar klausoma daug rečiau, bet Focus 3 visuomet buvo mėgstamiausio Focus albumo pozicijoje. Smagu jį turėti ir galbūt dažniau prisiminti šią puikią olandų progroko grupę. 

11. Fates Warning – Inside Out (progressive metal, 1994). Vėlgi, neįtikėtina, kad tai, kaip ir Queensryche atveju, yra pirmasis mano Fates Warning albumas kolekcijoje. Inside Out nebūtinai yra mano mėgstamiausias FW albumas, tačiau man patinka grupės komponavimo formulė, išgryninta tame albume, aš tiesiog dievinu Zonderio būgnavimą tame albume (tikrai vienas mėgstamiausių būgnų skambesio prasme albumų ever). Tikiuos daugiau FW albumų aptikti kur nors netolimoj ateityje, vienas albumas tikrai neatspindi mano meilės šitai grupei.

12. Faith No More – King For A Day... Fool For A Lifetime (alternative metal, 1995). Aš ant FNM stipriai užsėdau kartu su Angel Dust albumu, kurį jau senokai turiu savo CD kolekcijoje. Bet nebuvo man klausimo, koks albumas turėtų atsirasti antras iš FNM repertuaro mano kolekcijoje – tai būtent šis šedevras. Pastaraisiais metais aš jį gal net vertinu šiek tiek labiau nei Angel Dust, nors galbūt čia klausymo dažnumo bias, nes Angel Dust jaučiuos išsėmęs ir retai tebeklausau. Aš kaip tik šitą albumą dabar ir užsidėjau, taškausi nuo Digging The Grave šiuo momentu.

13. Saga – Heads or Tales (progressive rock, 1983). Saga yra kiek naujesnis mados klyksmas mano grojaraštyje, aš jos pastaruosius metus ar du klausau daugiau negu bet kada anksčiau. Ir Heads or Tales yra gan šviežiai iškeptas favoritas Saga diskografijoje, todėl nedvejodamas jį įsigijau. Tik yra brokas – digital failuose sumaišyti The Vendetta ir The Pitchman pavadinimai, bet čia tik šioks toks nesklandumas, albumas skamba gerai ir tai svarbiausia.

14. The Who – The Who By Numbers (classic rock, 1975). Nepelnytai nuvertintas The Who darbas, kurį daug kas kaltina kaip tapatybės krizės apraišką, bet man jis visuomet patiko, ypač vėlesniais laikais, kai jau nebebuvau pametęs galvos dėl The Who ir pradėjau šią grupę vertinti gerokai objektyviau. Aišku, gal kiek keista, kad dabar turiu Quadrophenia ir The Who By Numbers, bet neturiu Who's Next, bet šitą tikiuos irgi kažkada pagauti. 

15. Wishbone Ash – Nouveau Calls (progressive rock, 1987). Čia toks egzotiškesnis pasirinkimas. Nesu labai apsiklausęs WA, bet iš visko, ką teko girdėti post-1980 eroje, man Nouveau Calls kompozicijos skambėjo šilčiausiai ir artimiausiai, todėl nusprendžiau, kad Nouveau Calls bus antrasis Wishbone Ash albumas šalia legendinio Argus mano kolekcijoje.

Beveik neredaguotas tekstas iš mano facebook paskyros

Štai ir tas labiausiai lauktas mano muzikos pirkinys pasiekė namus. Tai Van der Graaf Generator – Vital. Įrašytas ir pirmą kartą išleistas 1978 m., tačiau čia – 2024-ųjų šviežiausias remaster'is, kuris buvo išleistas prieš dvi savaites.

Tai yra a) turbūt mėgstamiausias mano koncertinis įrašas; b) viena didesnių priežasčių, kodėl Van der Graaf Generator yra mano mėgstamiausia grupė. Nors ditirambus apie Vital esu skaldęs ne kartą, tačiau dar kartą kiek įmanoma trumpai apie tai, kodėl taip yra.

Šis albumas yra unikalios grupės istorijoje epochos – VdG epochos 1977-1978 m. – produktas. 1976-1977 m. sandūroje grupės įprastas sąstatas su vargonais, saksofonu ir būgnais subyrėjo. Grupės lyderis Peter'is Hammill'is visiškai reinvent'ino visą grupės idėją, sutrumpino jos pavadinimą išmesdamas žodį "Generator", o vargonininką ir saksofonistą pakeitė smuikininkas, bosistas ir ilgainiui violončelistas, kuris kartais pragrodavo sintezatoriumi. Pats Hammill'is beveik visiškai išstūmė elektrinį pianiną ir klavesiną iš savo repertuaro beigi juos pakeitė elektrine gitara.

Toks sąstato pakeitimas lėmė visiškai naują požiūrį tiek į naujas, tiek į senas kompozicijas. Vargonų ir saksofono melodingą eleganciją pakeitė šiurkščios gitaros, agresyvus boso garsas ir šaižoki smuiko bei violončelės pragrojimai. Hammill'is jau savo solo kūryba prisidėjo prie panko iškilimo Britanijoje (jei ne tiesiogiai, tai bent jau įkvėpdamas tikruosius pankus), o VdG Vital albume yra pilna realizacija, kas nutinka, kai ant progresyvios muzikos užneši agresyvaus pankiškumo šleifą.

Drastiškai pokyčiai nutiko ne tik skambesyje, bet senosios kompozicijos visiškai kitaip peraranžuotos ir perkonstruotos, dažnai Vital albume galime rasti fragmentus iš kelių skirtingų dainų sulietus į visiškai naują siuitą. Iki šiol nerandu muzikos istorijoje koncertinių albumų, kur būtų tokiu laipsniu išardomos ir rekonstruojamos senos kompozicijos specialiai koncertiniam pasirodymui. Ir man čia yra didžioji albumo sėkmė, aš ir noriu, kad koncerte būtų naujoviškai, unikaliai pažiūrėta į tai, ką jau išgirstame studijiniuose įrašuose.

Prie šito albumo unikalumo prisideda ir netikėtai nepavykęs įrašymo ir prodiusavimo procesas: buvęs grupės saksofonistas buvo pakviestas prisijungti prie koncerto, kuris virto Vital albumu, tačiau dėl įrašymo įrangos klaidos visiškai neįsirašė saksofono garso takelis. Saksofono garsas buvo rekonstruotas iš kitiems instrumentams skirtų takelių, o juose saksofonas, aišku, girdimas gan nežymiai, nes mikrofonai stovėjo toli nuo saksofono. Todėl albumas turi labai unikalų, išbalansuotą garsą, kur ypač riebiai girdime bosą, ženkliai girdime gitarą ir styginius, bet saksofono – labai nedaug. Boso garsas šiame įraše toks agresyvus, kad rauna per stogą kiekvienoje dainoje. Silpnesnės širdies klausytojui tai gali būti too much.

Nepaisant to, kad albumas greitai tapo komerciškai sėkmingiausiu grupės darbu, grupė dėl finansinių problemų (kaip jie teigia) išsiskirstė ir kitą kartą atsikūrė tik 2005 metais, po 27 metų, vėl su vargonais ir saksofonu sąstate. Todėl VdG era ir Vital albumas yra trumpas ir visiškai kitoniškas epizodas.

Mano albumo favoritai:

1. albumą atidaranti Ship of Fools, kuri sunkesniuose momentuose visiškai kala panko stiliumi, bet instrumentinėje sekcijoje, kaip tarpusavyje draugauja smuikas ir violončelė, beveik išgirsti XX amžiaus pirmos pusės / vidurio akademinę muziką.

2. Last Frame interpretacija visiška psichodelika.

3. A Plague of Lighthouse Keepers / Sleepwalkers siuita, sulipdyta iš dviejų puikiausių senesnių VdGG dainų fragmentų.

4. Pioneers over c – absoliučiai taškanti kitos senos VdGG dainos interpretacija, kuri man tikrai patinka labiau už originalą.

5. Door – ši daina niekada nebuvo išleista studijinio albumo sudėtyje, bet šiame įraše bosas daužo su tokia jėga, kad beveik norisi implikuoti, kad VdG dar prisidėjo ir prie grunge atsiradimo, kuris normaliai vystytis pradėjo tik kokiais 1985-ais. Smuikas taip pat laukinis, o violončelę instrumentinėje sekcijoje pakeičia visiškai neįprastas Van der Graaf'ų muzikai sintezatorius.

Jau baiginėju šio albumo perklausą ir remaster'is skamba tikrai labai gerai. Door sintezo partija man rods originaliame masteryje taip ryškiai neskambėjo, labiau nei ankstesnėse perklausose pavyksta pagauti žavingus būgnininko Evanso fill'us, o ir kiti pavieniai elementai skamba ryškiai teigiama prasme. Nerealus klausinys penktadienio vakarui po sunkios savaitės

Naujas papildymas: šįkart visus nukaliau iš Cherry Red Records internetinės parduotuvės, šitas muzikos leidėjas leidžia daug mano mėgstamiausių grupių įrašus, todėl prasinešiau neblogai. Atėjo 8 leidiniai, dar vienas turėtų būti pakeliui, nes jis tik vakar buvo oficialiai išleistas, tai kol kas palieku paslaptyje jį.

1. The Alan Parsons Project – The Turn Of A Friendly Card (progressive / pop rock, 1980). Tai Blu-Ray diskas, kurį sudaro 5.1 Surround naujas miksas, originalus stereo miksas ir papildomi vaizdo įrašai (daugiausiai atskirų dainų promo klipai). Kadangi neturiu jokio APP įrašo, tai šitą iškart nugriebiau. Ypač kai turi galimybę gauti dvi skirtingas versijas, prie kurių prisilietęs toks meistras kaip Alanas Parsonsas. Vienas mano mėgstamiausių grupės, įnešusios progroko spalvos į pop muzikos sceną, įrašų. 

2. Arthur Brown's Kingdom Come – Eternal Messenger: An Anthology 1970-1973 (progressive / psychedelic rock). Turbūt totalinė Kingdom Come antologija (box-set'as), kurio turinys atrodo štai šitaip:

Turime nuostabų krucifikuoto Arthur Brown plakatą (kadras, spėju, pagautas antrajame Glastonburyje 1971-aisiais, nes esu matęs vaizdinės medžiagos iš jo). Toliau esančiose dviejuose stulpeliuose, einant iš viršaus į apačią, yra: apystoris bukletas, visi trys studijiniai albumai: Galactic Zoo Dossier (1971), Kingdom Come (arba „pusmėnulis ir žvaigždė“, 1972), Journey (1973); taip pat bandomasis studijinis albumas Jam (įrašytas 1970, pirmą kartą išleistas 1974) bei At The BBC – gyvų įrašų iš 1971-1972 rinktinė. 

Norėjau paimti vieną savo mėgstamiausių visų laikų albumų Journey (ateiviško skambesio, inovatyvus progroko albumas, kuris yra pirmasis albumas, kuriame būgnininką pilnai pakeičia būgnų mašina). Visgi užmačiau šitą antologiją ir nusprendžiau nušauti visą Kingdom Come diskografiją vienu ypu, nes mėgstu visus tris albumus, gal tik pusmėnulį ir žvaigždę kiek mažiau. Be to, labai intriguoja At The BBC, nes aš abejoju, ar interneto platybėse esu girdėjęs bent vieną kažkurį iš ten esančių įrašų, Kingdom Come live'ų medžiagos yra didžiulė stoka. Iš esmės turbūt tik to minėto Glastonburio atkarpas teesu YouTube matęs.

3. Gnidrolog – Lady Lake (1972, progressive rock). Kvapą gniaužiantis mažai žinomos progroko grupės darbas. Platus skambesio spektras: nuo švelnių baladinių momentų kaip Same Dreams iki beveik hardrokiško pjaustymo kaip Social Embarrassment, bet su dideliu melodiniu dėmeniu. Dvi stambiaplanės kompozicijos I Could Never Be A Soldier ir ypač titulinė Lady Lake yra nuostabios. 

4. National Health – Of Queues And Cures (1978, progressive / jazz rock, Canterbury scene). Mano go-to Kenterberio scenos albumas. Džiazinė, nepastovi, eklektiška muzika, virtuozinis grojimas. Squarer For Maud iki šiol šiurpina mane tuom, kas toje kompozicijoje vyksta. 

5. Chris Squire – Fish Out Of Water (1975, progressive rock). Labai pamilau šį albumą per paskutinius metus ar porą. Dabar net jį esu linkęs vadinti mėgstamiausiu Yes albumu. Taip, jis man ne prastesnis už Close To The Edge ar Relayer ar Going For The One, tos pačios svorio kategorijos albumas. Man labai patinka dar riebesnis nei įprastai boso tonas, ne toks komplikuotas požiūris į kompoziciją (nors albumą, kuriame yra Safe (Canon Song), vadinti mažiau komplikuotu, yra tiesiog isteriška. bet toks kontekstas) ir ypač patinka džiaziniai atspalviai, kuriuos ypač įneša Brufordo būgnavimo stilius. 

6. Jefferson Airplane – Long John Silver (1972) ir Thirty Seconds Over Winterland (1973, psychedelic rock). Man labai patinka vėlyvoji grupės era, paskutiniame jų studijiniame albume (neskaitant 1989-ųjų atsikūrimo) Long John Silver girdžiu daug brandesnį požiūrį į kompoziciją, kartais net balansuojantį ant progroko ribos, o smuiko inkorporavimas buvo labai sėkmingas. O jį sekusiame live'e Thirty Seconds Over Winterland yra vienos mano mėgstamiausių visų laikų gyvos tam tikrų kūrinių interpretacijos. Twilight Double Leader skamba be galo riebiai (apskritai boso tonas šiame albume yra žudikiškas). Bet mano didžioji meilė yra albumą atidaranti Have You Seen The Saucers? versija. Keturios minutės totalinės magijos. Pasak last.fm, ši daina yra mano klausomiausia daina (šiuo metu anketoje užregistruotos 92 perklausos). Tai dabar dar suksiu grotuve ir turėsiu krūvą neapskaitytų perklausų.

7. Seventh Wave – Things to Come (1974, progressive / psychedelic rock). Be galo seniai klausiau šio albumo, turūbt 10 metų atgal. Daug daugiau pažįstu grupės antrąjį albumą Psi-fi (skaityti žemiau), bet nusprendžiau nusipirkti abu albumus, taip Seventh Wave tapo antraja grupe, kurios visą diskografiją dabar turiu. Bus proga prisiminti, kaip skamba, nors turiu tikrai teigiamas rekolekcijas apie psichodelišką Seventh Wave skambesio natūrą ir man patiko minimizuotos savo trukme kompozicijos šiame albume.

8. Seventh Wave – Psi-fi (1975, progressive / psychedelic / pop rock). Psi-fi tikrai yra muzikos stilių ribas peržengiantis progroko darbas. Atsimenu, jį atradau per singlą Manifestations, kuriame groja mano numylėtas Van der Graaf'ų klavišininkas Hugh Banton'as. Manifestations iki šiol laikau vienu smagiausių trumpų progroko singlų istorijoje (ir net nelabai linkęs klausytis šios dainos ilgesnės versijos, kuri iš tikrųjų yra albumo sudėtyje). Gaila, kad labai nedaug kas yra girdėjęs šią grupę, Seventh Wave turbūt mažiausiai žinomas kolektyvas iš visų šiame komentare paminėtų. Be kita ko, labai dievinu ilgesnes, labiau išplėtotas šio albumo kompozicijas Only A Beginning, Camera Obscura, Star Palace Of The Sombre Warrior. Ypač justi ne tik psichodelikos, bet ir fanko, regio įtakos. Įvairiaspalvis albumas. 

Jau keletą metų nepildžiau CD kolekcijos, tačiau šią savaitę viešėdamas Belgrade radau šio bei to, ką Vilniuj sunkiai sumedžiočiau turbūt (nebent tikrai stengčiausi tą daryti). Tai sau parsivežiau tokių lauktuvių:

1. Dire Straits – Love Over Gold (art rock / blues rock, 1982). Nuo seno tai yra tas Dire Straits albumas, prie kurio dažnai linkstu. Jis, kartu su Brothers In Arms, sudaro mano svarbių DS albumų duetą. Private Investigations yra turbūt mano mėgstamiausia Dire Straits daina. Todėl labai džiaugiuosi galėdamas jį prisidėti CD formoje prie jau kolekcijoje turimo Brothers In Arms albumo. 

2. David Bowie – Never Let Me Down, 2018 remaster (pop rock / art rock, 1987). Nors tai kritikų labiausiai išdergtas Bowie albumas, tačiau aš prie šio albumo melodijų grįžtu labai dažnai. Bus smagu tai išgirsti aukšta rezoliucija, galbūt melodinis albumo faktorius bus dar labiau užkrečiantis. Tai antras David Bowie albumas mano kolekcijoje, jau turiu nuostabųjį Blackstar. 

3. Jethro Tull – Heavy Horses (progressive rock / folk rock, 1978). Aš vis dar atsimenu momentą, kai pirmą kartą išgirdau Acres Wild, prieš daugiau nei 10 metų. Heavy Horses man yra turbūt aukščiausias Jethro Tull folko epochos pasiekimas ir tikrai konkuruoja su progresyvo epochos albumais. Ši pozicija dar sustiprėjo šiemet, nes visai neseniai klausiau Heavy Horses albumo po ilgos pertraukos ir jis man nuskambėjo dar nuostabiau. Tai CD man išvis nunešt stogą turėtų. Tai jau penktas JT įrašas kolekcijoje, šalia Aqualung, A Passion Play, Minstrel In The Gallery beigi The Very Best of Jethro Tull rinkinio.

4. Pink Floyd – Atom Heart Mother (psychedelic / progressive rock, 1970). Privalėjau papildyti savo kolekciją dar vienu PF albumu. Ilgai svarsčiau tarp Atom Heart Mother ir Wish You Were Here, bet visgi nusprendžiau įsigyti pirmąjį. Mane baisiai intriguoja, kaip Alan's Psychedelic Breakfast skamba aukštoje rezoliucijoje. O ir pati Atom Heart Mother siuita turėtų būti kažkas kosminio. O Wish You Were Here niekur nepradings, šį albumą galima įsigyti ant kiekvieno kampo, tik reikia į jį investuoti. Atom Heart Mother atsiranda šalia jau turimų Obscured By Clouds, The Dark Side Of The Moon, Animals beigi Echoes: The Best of Pink Floyd rinkinio.

5. The Cult – Under The Midnight Sun (dark rock / gothic rock, 2022). Sąlyginai naujas albumas, kurį įtraukiau į savo mėgstamiausių pernai metų albumų 10-uką. Man žvėriškai patinka to albumo atmosfera, o albumai su specifine atmosfera aukštos kokybės formate tampa dar įtaigesni. Tai pirmas The Cult įrašas mano kolekcijoje.

6. Marillion – Holidays In Eden, 2022 remix (progressive rock / art rock, 1991). Šį albumą įsigijau dėl trijų priežasčių: 1) aš nesu girdėjęs naujo Holidays In Eden remikso, intriguoja, kaip jis skamba; 2) Holidays In Eden yra dažnai nepakankamai mylimas Marillion albumas, kurį aš su laiku vis labiau ir labiau vertinu; 3) įrašų parduotuvėje kiti pasirinkimai buvo Misplaced Childhood, Clutching At Straws ir Brave. Nesu didelis pirmųjų dviejų fanas. Beveik norėjau paimti Brave, bet pirmos dvi priežastys sustabdė. Holidays In Eden tampa antruoju Marillion įrašu mano kolekcijoje, šalia Script For A Jester's Tear.

7. Mastodon – Hushed And Grim (heavy metal / progressive metal, 2021). Dar vienas sąlyginai naujas albumas, panašiai kaip The Cult užėmęs vietą metiniame dešimtuke, tik vieneriais metais anksčiau. Labai tankus, tirštas, kupinas idėjų albumas, kuris ilgainiui įsipaišė tarp mėgstamiausių Mastodon albumų. Pagalvojau, jį būtina išgirsti aukštesnės kokybės formate. Tai trečias Mastodon albumas mano kolekcijoje, šalia Crack The Skye ir Once More Round The Sun. 

8. Talk Talk – Spirit of Eden (art rock, 1988). Tai albumas, kuriam reikia specialios nuotaikos, tačiau vėlgi, atmosferiniai albumai CD formatu įprastai yra nuostabi patirtis. Man Spirit of Eden yra savotiškai mažasis The Colour of Spring brolis, tiesa, kiek ekscentriškesnis, kupinas įmantresnių ir mažiau konvencinių garsų. Tačiau ne toks radikalus kaip jų finalinis albumas Laughing Stock, kurį pamėgti man jau yra sunkiau. Spirit of Eden mano kolekcijoje atsiranda šalia mėgstamiausio Talk Talk albumo The Colour of Spring.

9. T.Rex – Electric Warrior (glam rock, 1971). Aš tiesiog negaliu leisti sau neturėti albumo, kuriame yra Mambo Sun, Jeepster, Cosmic Dancer ir Get It On (Bang A Gong). Man šis albumas yra labai svarbus, aš dėl šio albumo išgyvenau gana reikšmingą T.Rex fazę savo gyvenime. Iki šiol jaučiu didelę pagarbą Marc Bolano kūrybai, nors paskutinius 10 metų T.Rex muzikos klausiau mažokai. Bus proga atgaivinti savo santykius su T.Rex. Tai pirmas grupės įrašas mano kolekcijoje.

10. Gojira – Fortitude (progressive metal, 2021). Bene svarbiausias progresyvaus metalo įrašas 2021-aisiais metais. Taip pat aš šį albumą gana drąsiai laikau savo mėgstamiausiu Gojira įrašu, nepaisant mano labai šilto santykio ir su The Way of All Flesh, ir su L'enfant Sauvage (kurį irgi norėjau įsigyti, bet pasirinkau pasitaupyti ateičiai). Tai pirmas Gojira įrašas mano kolekcijoje.

Čia porą įdomių straipsnių atradau į temą, kad diskusija nesibaigtų taip durnai. Straipsniai paremti analize, o ne kultūriniu bias:

https://now.tufts.edu/articles/does-music-sound-better-vinyl-records-cds

https://pitchfork.com/thepitch/29-does-vinyl-really-sound-better/

Šitame yra įžvalgų apie tai, kad LP/CD gamybos kaštų santykis yra neadekvatus ir LP veržimasis į rinką tik dar labiau mažina fizinių įrašų pardavimų pelną:

https://nmbx.newmusicusa.org/new-music-on-vinyl-everybody-loves-it-but-it-doesnt-make-much-sense/

Nu ir yra dar visokių straipsnių. Reikia būti labai skeptiškam, kad nepasimaut ant tokių a la fiziką išmanančių, kurie sako, kad 44,1 kHz pulsais koduojamas CD signalas prastai aproksimuoja tikrąjį garsą. C'mon, žmogaus klausos skiriamoji riba yra 20 kHz (ir tai, dažnas nebegirdi garso jau ties 15 kHz), tai tas nebent aktualu šikšnosparniams ar kitiems neįprastiems muzikos gerbėjams 

Na ir dar reikia atsižvelgti į tai, kad vinilui dažniausiai mastering'as skiriasi, tai vienintelis kelias, dėl ko vinilas gali išties pranokti CD, yra toks, kad CD suvedimas labai prastas, o prie vinilo kruopščiai padirbėta.  

Atsiknisiu, kai man atsibos tavo verkšlenimai. Bet gali varyt toliau, aš palauksiu 

taigi atsiknisk.

Nu tu man patinki su savo tuščių šovinių šaudymu... 

nesirodyk geriau rimtose grupese, berniuk su savo cd. 

isvis , gana tersti tema blemba.

Ne nu argumentas much wow, davai pasiūlom nuomonę dar šimtam tokių rėksnių kaip tamsta. 

pasakyk visiem, kas turi vinilus ta ka rasei paskutinei pastraipoje, kad ir i grupe fb tie, kas klauso vinilo, paziuretume kokiu nuomoniu sulauktum, man net idomu butu paskaityti :)