
Kokiu tikslu tobulejama?
Tipas: Kita
Publikavimo data: 2025m. Rugsėjo 15d. 06:13
|
|
(Zanras: Filosofija)
Regis kūrimo ir gyvenimo prasmės suvokimas turėtų mums atnešti šiokį tokį laimės jausmą. O laimės jausmas atkeliauja pas mus daugiau per požiūrio į dalykus pakeitimą, mąstymo pakeitimą. Tiek pat šansų kad jis atkeliaus iš ramybės ir tylos, kiek ir iš išorinių teigiamų poveikių: smagių nutikimų, siurprizų ar laimingo atsitiktinumo.
Ir galiausiai juk visa laimė, kurią tu pats patiri arba suteiki kitiems – tai tik praeinantis malonumas. Viskas dingsta: niekas iš tikrųjų pabaigoje nėra svarbu. Pažvelgęs į dalykus iš kitos pusės pamatai, kad galų gale niekas nėra svarbu. Nustoji taipogi ir kovot: su savimi, su kitais, su aplinka.
Žmonės užsiima kūrybine veikla ir kiekviena karta, kas šimtą metų, sukuria kažkokį savos kartos įvaizdį. Be to, sklando gandai, kad kūrybiniame procese dalyvauja dar kažkokia mistinė jėga, kuri taipogi skatina žmones kurti, daryti kažką iš nieko, kai nejučia gimsta idėjos.
"Mes nesame žmogiškos būtybės dvasinės reikšmės kelionėj, mes esame dvasinės būtybės, keliaujančios žmonių pavidalais", radau citatą kažkada. Savo kūryba žmogus parodo, išreiškia savo sielos spalvą, atveria sielą, paprastais žodžiais kalbant. Viskas juk, kas tik nutinka mums gyvenime, tai nėra chaosas ir neturintys prasmės reiškiniai, įvykiai. Bent jau aš taip manau. Kažkokia prasmė juk yra, kodėl mes, dvasinės būtybės, esame pastatytos čia, ant žmonių planetos takų ir takelių. Australų aborigenų senovinė išmintis: "Mes, lankytojai, šio laiko, šios vietos. Mes tik praeiname pro čia. Mūsų paskirtis čia - ištyrinėti, pasimokinti, paūgėti, mylėti, branginti. O paskui gi mes grįžtame namo."
Jeigu visgi tai yra tiesa, kad mes šioje planetoje užtrunkame tam, kad išmoktumėm, pasiruoštumėm kažkam, kas toliau už šių gyvenimo bei realybės ribų, tai mokymasis turbūt nėra vien sužinojimas tiesos ir viskas tuo baigta! Dar yra mūsų kūryba. Tiek menine, tiek plačiąja prasme. Žodžiai gali mums kažkokį bendrą supratimą tik duoti, praktiniai išbandymai - o tai jau visai kas kita! Klaidos ir nesėkmės, nesėkmės ir klaidos, visa tai tik būtinos detalės - visi tie akmenėliai iš kurių pastatoma pilis. Kiekvienas mūsų gyvenimo vingis, kiekvienas posūkis, kai renkamės kryptį, suteikia pavidalus mūsų gyvenimams. Ir vis gi, per daug jau dažnai, tie pasirinkimai ir posūkiai yra neteisingi (pavyzdžiui, taip atsitinka man). Taip per savo gyvenimą išsiugdau bent šiokį tokį atjautos kitam jausmą. Mes visi darome klaidų. Jei tik visi tai suprastumėm, jei tik nesmerktumėm kitų taip dėl jų klaidų... Nėra, be to, toks baisus dalykas jausti kaltę, savigraužą ir nenusiraminti gyvenant. Ramu bus tada kai jau bus ramu, ir nieko negalėsi pakeisti. O kad kas mums iš anksto pasakytų: kas su mumis bus po to!?
 2025m. Rugsėjo 15d. 06:13
|
 2025 m. rugsėjo 15 d.
 2025 m. rugsėjo 15 d.
 2025 m. rugsėjo 2 d.
|
Copyright 2001-2025 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.
2025 m. rugsėjo 15 d. 21:24:46
Dekui. Priimu kritika. Nera stiprus darbas ir labai rislus taipogi. Labiau tiktu i dienorasti
____________________
Visa gyvenima reikia mokytis tobuleti (kasetes>mp3>CD>stream), visa gyvenima reikia stengtis (buy originals), visa gyvenima reikia keistis (new CDs).
2025 m. rugsėjo 15 d. 20:58:10
Pirmasis sakinys užkabina, bet antrasis nuleidžia mane iki jausmo, kad aš esu lietuvių kalbos mokytojas ir vertinu šeštoko laisvos formos rašinėlį, kuriame yra pasikartojančios frazės tik tam, kad išspaustų nustatytą žodžių normą. Ir po to vėl kas antras sakinys man patinka: tai, kad tiek pat laimės randas iš ramybės kiek ir iš nuotykio (bent jau tikimybiškai) yra tikrai vertinga mintis. Bet einam į kitą pastraipą ir ten laimė maišoma su malonumais – mano knygoj tai labai skirtingos sąvokos. Toliau keli sakiniai ne itin turiningo nihilizmo. Po to kiek neaiškus minties šuolis nuo kalbos apie laimės į kalbą apie kūrybą, kurioj irgi kabinėčiausi (karta tikrai nėra 100 metų ir pan.). Ketvirtos pastraipos teiginiai apie esančią nutikimų prasmę prieštarauja antrosios pastraipos teiginiams apie nesančią nutikimų prasmę. Ketvirta pastraipa tampa tokiu nusivylimu, nes turi labai archetipišką filosofiniam esė įžangą, atsispyrimą nuo kitur išgirstos didelės minties (šiuo atveju apie dvasines būtybes žmogiškuose pavidaluose), bet tamstos rašinyje tas atsispyrimas taip niekur ir nenuvedė. Galiausiai, paskutinė pastraipa ganėtinai banaloka, nėra labai įkvėpiančių minčių.
Taip ir pabaigiau skaityti vis galvodamas, kad čia šeštoko rašinėlis. Tai ir vertinu labai vidutiniškai, 5-etu, kita vertus, tokie pasamprotavimai yra daug smagesni skaityti negu politiškai įkrauti tamstos eilėraščiai ar panašaus pobūdžio eiliuota (bet dažnai nerimuota) kūryba.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas