Kramtomosios gumos filosofija

einaras13

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2015m. Lapkričio 15d. 01:27

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Belieka šiame maskarade tik gumą kramtyt, o bekramtant smulkinamos ir iš smegenų ateinančios mintys. Turbūt jos jau miršta gimstančio žodžio formoje. Sakydami mes sklindantį garsą tiesiog sukramtome dantimis ir todėl iš genialiausių filosofų girdime tik mikčiojimą – susmulkintas protingų minčių nuotrupas. Perspėjimas — guma niekada nepadės tapti pelningam žmogui.
Taigi, išspjaunu mėtinę „Orbit“, kurios skonis išnyko jau prieš 600 milijonų metų (atsiprašau, mano prasta laiko nuovoka) ir atsigeriu vandens su citrina. Man sakė toks asmuo, kad mano mirties priežastis bus vandens vartojimas. Aš jam palinkėjau to pačio. Ir jis baigė mūsų dialogą pripažinimu, kad tai geriausias jo girdėtas palinkėjimas.
Betrūko, kad aš atsirasčiau gatvėje ir eičiau rytų kryptimi. Šitos minties nesukramčiau, bet ją teko ir gerokai apsvarstyti. Po trijų sekundžių (atsiprašau vėl) aš jau nusileidęs nuo šlaito į miesto centrą. Man sakė, kad vis tiek numirsiu dėl vandens, tai galėčiau šaut dabar per raudoną signalą į kitą gatvės pusę, bet to nedarysiu vien dėl to, kad pernelyg vertinu žalią spalvą ir negalėčiau jos išduoti.
H2O, H2O byra... kuris lašas dabar nutėkš mane mirtinai. Aš apsėstas minties, kad reikia eiti į rytus. Dar 10 kilometrų ir kaktomuša susidursiu su bekylančia saule. Tačiau mano žudikų prisikaupę debesys atitveria mane nuo jos. Jei jų nebūtų, aš sukelčiau pasaulio pabaigą. Atkeršyčiau tai parazitinei kancerogeninių UV spindulių tiekėjai už Ikarą ir odos vėžio aukas.
Pasuku į pastatą, kurį sisteminė visuomenė vadina mokykla, o aš — savo darboviete. Visokiems nupiepėliams dėstau, kaip iš bulvės gauti elektros energijos. O tie sadistai dar drįsta manęs klausti, ar iš žmogaus galima gauti elektros energijos. Jie net nesupranta, kad pats žmogus yra energijos šaltinis. Turbūt jie perkūnijos metu spardo futbolą, o jų sirgaliai socialiniuose tinkluose dalijasi vykstančių varžybų akimirkomis. Norėčiau pamatyti nuotrauką, kur žaibas pataiko į vieną iš tokių nemąstančių. Tada turėčiau vaizdinės medžiagos pamokai „Laidininkai ir izoliatoriai“.
Spaudžiu ranką visiems savo mokiniams, sutiktiems koridoriuje, iki kol pasiekiu savo kabinetą. Įsimetu „Orbit“ kramtomąją gumą. Sako, mėtinė, bet jos skonis ištirpo turbūt jau beskriejant man iš delno į burną. Rakinu duris ir už manęs spiečiai mano gerbėjų ir nekentėjų, kuriems ištisas valandas pasakosiu apie tai, kodėl arbatinukas neįkaista verdant vandenį. Kai grįš namo, jie tai papasakos savo tėvams, o tie numyks, nes tie jau seniai girdėję tuos faktus. Gal ir geriausias mokytojas tarp žmonių aš būsiu, bet gyvenimiška patirtis prieš mane laimi rezultatu begalybė-nulis. Nupiepėlių tėvai žino, kad arbatinuke elektros energija verčiama į šilumą. Ir jie greičiausiai nesinaudoja socialinių tinklų privilegijomis vidury audros.
Triukšmas, triukšmas, skraido meilės laiškeliai iš ketvirto suolo į antrą. Reikia būti labai tiksliam, kad nepataikyti į galvą, kurios savininkas yra pirmame suole sėdintis žmogus. O jei žmogus neturi jokių metimo įgūdžių, tai visas turinys atskrenda pas mane ir gėdos procesija prasideda. Turiu pripažinti, jog meilės laiškeliai, kuriuos aš gaunu, yra labai nuoširdūs ir greičiausiai tikri. Ak, mano gerbėjai, jūs nežinot, kaip jūsų apsirikimas palaiko manyje pasitenkinimą savo darbu.
Laikas pradėti visuotinį minios tildymą ir pradėti pamoką „Laidininkai ir izoliatoriai“, kurios vaizdinėje medžiagoje taip ir neteko turėti momento, kai vieną idiotą nutrenkia žaibas. Nu ir nereikia. Po to dar mane apkaltins žiaurių vaizdų rodymu. O gerbėjų prarasti ir nuobaudų gauti nesinori. Todėl užteks ir distiliuoto vandens. Sakiau, negert, o tie nesusipratėliai vis degustuoja bandydami suprasti pasaulio paslaptį — kaip šis skiriasi nuo paprasto gėlo vandens. Visiems vis tiek, kad taisyklėse nurodyta neragauti laboratorijos medžiagų ir neeikvoti mokyklos inventoriaus ne pagal paskirtį. Norėčiau išrašyti sąskaitą už viską, ką jie daro ne pagal sutartyje, kurią jie pasirašė stodami čia, numatytas taisykles.
Geriausia tada, kai duodu uždavinį. Pirmiausia ramu. Galiu pasidalinti socialiniuose tinkluose savo mokinio meilės laiškelio tekstu ir dar jį apkaltinti homoseksualumu. Nors kažkas man sakė, kad šiais laikais tokiu būt galima. Tada aš netikėjau, bet diskusiją baigėm tuo, kad vienas kitam palinkėjom nudvėst nuo vandens.
Po to prasideda tarptautinio masto dejonės (nes visur visada visi taip mokykloje elgiasi), kad nesąmoningas uždavinys, trūksta duomenų, jis neišsprendžiamas, jo niekas nepadarys, kodėl mums tai reikalinga, ar bus toks kontroliniame darbe ir pan. Po to aš jiems atsakau: sąmoningas uždavinys, duomenų pakankamai, jis nesunkiai išsprendžiamas, protingi žmonės jį padarys, jums reikia jo, kad turėtumėte gerą pažymį atestate, ir šitai tikrai bus atsiskaityme. Po ilgų moralizavimų jie lieka susireikšminę, suirzę, nepatenkinti gyvenimu ir sulig skambučiu banda išvaro lauk. Laikas suvalgyti „Snickers“.
Vandens molekulių dariniai beldžia į langą, prašosi būti įleidžiami. Aš prieinu ir bandau per stiklą jiems pasakyti, kad to padaryti negaliu, nes sakė, jog mano mirties sukėlėjai bus jūsų prigimties. O jie toliau barškina. Mano kolega, biologas, dirbantis už trijų kabinetų nuo čia, bet per pertraukas geriantis kavą pas mane, sakė, jog vandens lašai neturi klausos organų. Tada susipratau, kodėl manęs tie neklauso. Biologas turbūt nežino, kodėl arbatinukas nekaista verdant vandenį. Kviečiau jį pasimokyti fizikos, bet jis maloniai atsisakė argumentuodamas, kad nėra laiko. Vėliau jis kvietė mane. Aš maloniai atsisakiau argumentuodamas, kad nesimokysiu pas tokį idiotą, kuris mano, jog laiko nėra. Jo yra net 86400 sekundžių (SI vienetais) paroje.
Po to pas mane dar ateina dvi moterytės lituanistės. Jos surengia tikrą visuomenės aktualijų nagrinėjimo būrelį. Tai kai pradeda apie visokius karus Sirijoje kalbėti, tai tenka jas išstumti, nes pamoka jau seniai prasidėjus ir man reikia vesti ją. Jos turbūt mielai pasimokytų fizikos, tačiau jų neperrėksiu.
Mano kolegė fizikė amžiais nepatenkinta, kad aš, atėjęs į darbą, sukėliau didelę katastrofą – atėmiau iš jos 30 metų turėtą vietą. Aš jai atsakiau, kad mane tėvai mokė dalintis. Ji man pasakė, jog ji neprisimena savo tėvų. Še jums ir gyvenimo absurdas.
Atsigėriau sulčių, kurių didžioji dalis yra vanduo. Rizikavau savo gyvybe, bet konservantai ir cukrus mane išgelbėjo, nes, matyt, neutralizavo vandens žudymo potencialą (SI nenumato jokių vienetų šiam dydžiui). Susikroviau atsiskaitomųjų puokštę į savo portfelį ir išeinu. Paspaudžiu ranką biologui, kuris mėgsta iš šito pastato nešdintis pats paskutinis. Bėgu į vakarus, vėl rizikuodamas susidurti su saule. Debesies nei vieno, tačiau nusprendžiau, kad mano gyvenimas per daug idiliškas, kad susidurčiau su saule. Aš nebūsiu Ikaras, aš būsiu fizikos mokytojas, kuris šiandien prie arbatos taisys absurdo teatro vertus mokinių darbus.
Geras mano šuo. Jis laukė manęs grįžtančio tris nanosekundes (atsiprašau trečiąkart). Eime pasivaikščioti. Sukramtau keturias genialias mintis ir einu rudens takais.

2015 m. lapkričio 3 ir 15 d.

2015m. Lapkričio 15d. 01:27

einaras13 / Šeštadienį žmonės eina į turgų  2015 m. lapkričio 19 d.  einaras13 / Bandant (ne)subręsti  2015 m. rugpjūčio 29 d.  einaras13 / Odė mokslui, kurią parašė mokslą dievinantis žmogus.  2015 m. vasario 7 d.