Kūčioms, draugams ir Jums.

Draugai.

Ir nevisai.

Mielieji mano.

Ir ne mano.

Ruošdamiesi šiandienos vakarienei, atlaisvinkite vietos trupučiui daugiau meilės, nei tikėjotės.

Atleiskite draugams, mylimiesiems - visus blogus darbus, nukamavusius Jus per metus, visas nelaimes ir pasitikėjimo virpulius. Juk galų gale kartu sėdėsite prie stalo, o praeitis liks už durų. Ar tai Jūsų namų durys, ar dūšios...

O visų svarbiausia - atleiskite sau. Už tai, ko nepadarėte, ar kur suklydote, kur mintis pabėgo ne laiku, ar už tą seną žaizdą, kurią šitiek metų bandėte išsilaižyti. Atmintis, kol įdomi, tol gelia.

Padėkokite tiems, kurie Jus suklupus pakėlė;

Apkabinkite tuos, kurie Jus sušildė;

Nusišypsokite esantiems, likusiems šalia,

nes juk visi žinome, kaip sunku su Jumis gyventi,

bet be Jūsų - dar sunkiau.

Ir visa savo esybe, laisva nuo negandų ir apgailestavimų, priimkite vakarą, ištiesdami savo rankas į mylimuosius, įsileisdami jų šilumą širdin. Padėkokite už jų meilę ir pasitikėjimą.

Ir aš Jums dėkoju. Už metus, negandas, šilumą, paskalas, juokus, praradimus, atradimus, ir visa kita, kas nulipdė mane.

Ačiū.