Ša.

Padainuok man.

Apie kaitrią saulę, plieskiančią į pečius, lyg kas adatomis žaistų, ir apie šilko švelnumo pievas, jų smaragdišką sodrumą tarp pirštų, o galbūt ir apie vakarus, lekiančius kažkur pro... ir nepamiršk paminėti vilioklės šypsenos, gudriai žavinčios už vos kelių žingsnių, nevalingai tildančios žodžius tavo lūpose, o juk aš vis dar klausau...

Nenoriu aš tylos.

Ji dusina, šaltais savo nagais įsikabinus į gerklę, rodos, juo daugiau - tuo sunkesnė, kol galiausiai nebeatsikratysi jos lyg šešėlio, besivelkančio paskuj, nors ir į pasaulio kraštą: ji niekur nedings, laikas jos nenublukins, visa tai - tik pasakos.

Išsivežk mane.

Toli. Toli nuo lengvo vasariško lietaus, nuo gelsvų žibintų ir pravažiuojančių mašinų bliuzo, kur plačiai išsišiepę nasrai čiulba pažadus, o švelnus, rūpestingas balsas šaukia į žiojėjančią abejingumo bedugnę, toli nuo visagalių ekranų ir žybsinčių lempučių, baltų sienų ir apšarmojusių stiklų.

Pavargau.

Nuo persekiojančių pažadų, stiklinių angelų, vaiduokliais persekiojančių sapnuose ir atvaizduose svetimų akių, varduose svetimų šypsenų, pabėgti nuo savęs... Kur nors toli, kur savo siluetą ryškų žemėj įrėžtą matytum, o pasilikę šešėliai sudžiūtų į mumijas, sutrupėtų į dulkes, ir vėjais paleisčiau spengiančią tylą ausyse.

Daugiau jokios mėtinės arbatos, ačiū.

Karšto šokolado, smėlio laikrodžių, neatsakytų laiškų ir neatidarytų dėžučių. Aš jas visas atidariau, visus šešėlius išleidau, dabar jie mano, ir man jų per daug. Pasiimk savo ilgus naktinius pokalbius, bokštus debesų tirštume ir Kalėdinius laiškus.

Velniop tas Kalėdas.