Nutiksint nuobodžios dienos akimirkoms,
Tu nerūpestingai švaistai valandas,
Bastydamasis gimtajame miestely,
Laukdamas ko nors ar kažko, kas parodytų tau kelią.

Pavargęs nuo gulėjimo saulėkaitoj, nuo lietaus stebėjimo likus namuose,
Tu  esi jaunas, ir gyvenimas ilgas, ir dar yra laiko prastumti šiandienai.
O tada vieną dieną supranti: už tavęs - jau dešimt metų. 
Ir niekas nepasakė, kada bėgti  - tu nenugirdai starterio šūvio.

Ir tu bėgi, bėgi, kad pavytum saulę, bet ji skęsta,
Lekia aplinkui, kad ir vėl patekėtų už tavęs.
Ji, reliatyviai, tokia pati, bet tu jau vyresnis, 
Pritrūkstantis kvapo ir viena diena arčiau kapo.

Kiekvieni metai vis trumpesni, niekad laiko nerandi,
Planai nueina veltui arba lieka juodraščiuose.
Tyli neviltis – tai angliška laikysena.
Laikas praėjo, daina pasibaigė, maniau turėjęs daugiau pasakyt.



KVĖPUOK (repriza)

Namie, vėl namie –
Mėgstu čia būt, kai tik galiu. 
Kai grįžtu namo sušalęs ir pavargęs,
Gera sušildyt kaulus prie ugnies.

Toli, anapus lauko,
Geležinis varpas šaukia
Tikinčiuosius pult ant kelių – 
Kad išgirstų švelniai tariamus kerus.