Laisvė ilgesio akivaizdoje

"Pasiilgau. Žiauriai noriu susitikt. Tikiuos greitu metu pavyks. Iki"

"Viso. Sėkmės"

Pasiilgau? Nė velnio. Visiškai. Atsisveikinu ir tiek. Neplanuodama ir nežinodama, kada tai įvyks. Gal išvis neįvyks... Kas čia žino. Kiekviena, regis, visiškai nereikšminga smulkmena gali viską pakeisti. Tačiau dažnai to nesuvokiam, o gal paprasčiausiai nepripažįstam. Juk norim VISKĄ kontroliuoti patys. Savotiškas drugio efektas.

Ilgesys - man nežinomas ir nepatirtas jausmas. Asmeninė utopija. Na, gal ir per stipriai pasakyta. Niekada nesakyk niekada. Viskas gali pasikeisti. Gal ateity tai bus dažniausiai mane lydintis jausmas. Gal... Dabar - tai tuščias ir betikslis svarstymas. Ateis laikas ir bus viskas aišku. Tai jau gana greit paaiškės.

Aš nieko nepasiilgau. Niekada. Nors tiek daug man brangių žmonių jau gyvena už tūkstančių kilometrų ar iškeliavo Anapilin. Gal tuomet ne tokie ir brangūs?..

Kapstydamasi savo minčių ir atsiminimų košelienoj atrandu, jog to jausmo lyg niekada ir nebuvau patyrus. Artimojo mirtis. Daug ašarų. Daug pykč io ant viso pasaulio. Kodėl jis turėjo mirti? Kodėl BŪTENT jis? Kodėl lyg lengvu rankos mostelėjimu viskas buvo atimta. Iš jo. Iš manęs. Ilgiuosi? Ne.

Paskutinė diena su draugu prieš jam išvykstant. Visa diena kupina juoko. Juoko iki ašarų. Kreivi aplinkinių žvilgsniai. Ne! Mes ne apsirūkę. Ir kodėl šiais laikais, jei jau esi geros nuotaikos, tai aplinkiniai praktiškai visada galvoja, kad skraidai magiškųjų žolelių pripūtęs, ar šiaip kokios esencijos į sistemą prisilašinai. Kartas nuo karto surimtėjam, pašnekam apie ateitį, tačiau tai netrunka ilgai, vėl prasideda svaičiojimai. Paskutinis apsikabinimas.Štai ir viskas. Jausmas, jog tai jau pabaiga. Nebebus taip, kaip anksčiau. Ir nebebuvo. Ilgiuosi? Ne.

Daugelis to nesupranta. Gal ir nesistengia. Jų pasirinkimas. Sveika kartas nuo karto smegenis prajudint. Kiekvienam savo. Neretas ir nelabai normalia palaiko. Sąlyginai neretas. Per daug niekam apie tai ir nesakiau. O kam? Nesupras. Ir nesu aš jokia neformalė/atsiskyrėlė, besiskundžianti, kad aplinkiniai yra atbukusi liaudis, kuriai gilesnės filosofijos/jausmų ir kitokio briedo plotmės yra visiškai nepasiekiamos. Gal aš tiesiog nemeluoju sau. Ir tuo pačiu aplinkiniams. Nejaučiu ilgesio, nesu altruistė, pamačiusi tuštybės mugėje skendinčią poniutę, apsikarsčiusią svarovskiais, nepradedu pamokslaut apie Afrikoje badaujančius vaikus. Vienas... Du... Trys... Gyvybės lopšyje ką tik mirė vaikas. Susimąstei? Atsakymas aiškus. Tik nemeluok sau. Kitiems gali. Svarbiausia - nemeluok sau. Štai ir dar vienas.

Gal ir galėčiau tai laikyt savotiška anomalija, kažkokiu neitin normaliu jausmo nebuvimu. Kas yra "normalu"? Žmonių sukurti įstatymai ir įsitikinimai. Taip subjektyvu... Savotiška nirvana aplankė beskaitant kažkokią filosofinę knygą.

Aš laisva. Laisva nuo visko. Aš neprisirišu prie žmonių. Aš neprisirišu prie vietovių ar daiktų. Galiu kad ir sekančią dieną nusipirkt bilietą ir skrist į kitą pasaulio kraštą. Dalelė po dalelės lipdyt savo gyvenimo paveikslą. Iš naujo. Aš branginu kiekvieną savo gyvenime sutiktą žmogų, nepaisant to, kaip mūsų santykiai galiausiai susiklostė. Kiekvienas individas padėjo man atrasti save, augti kaip asmenybei. Aš nepalieku žmonių bėdoje, man jie rūpi. Tačiau aš sugebu atversti kitą gyvenimo lapą, palikdama visus žmones sau už nugaros ir eiti tolyn. Jie visada bus mano prisiminimuose, kai kurie ir širdyje. Aš paklausiu, kaip jiems sekasi - man tai įdomu. Padėsiu, jei reikės. Tačiau nesiilgėsiu. Džiaugiuosi, kad man išvis teko tokia laimė juos pažinoti.

Toks gyvenimas. Niekas nesitęsia amžinai, net ir šaltas lapkričio lietus.*

* Ryškiai per daug Guns N' Roses :/