
Nemėgstu skųstis, niekada nemėgau. Tai silpybė. Karštas vasaros vakaras - reikia džiaugtis, nežinia, kada lietus užklups. Nors ir jis gali būti gražus: toks gaivinantis, vėsus gyvybės šaltinis. Visą dieną buvau lauke, turbūt ryt oda bus nusvilusi. Laimei, niekada neįdegu raudonai. Negražu, kai žmonės būna raudoni lyg vėžiai, bet ką padarysi. Pradėjus temti sugalvojome nueiti pasisupti. Tiesa, nebuvo supynių. Visgi praėjęs tūkstantmetis - pasidarėm patys. Šiek tiek apsamanojusios, bet juk taip nuostabiai ant tos žalumos atrodo nukritę rasos lašeliai. Gražu. Mama liepė neit, juk ten ne žaidimų, o statybų aikštelė. Buvo linksma. Rasos lašeliai žiba. Kitų vaikų siaubo perkreiptos akys. Uždengiau ranką megztiniu - nepadėjo. Kraujas bėgte bėga ranka. Niekada nemaniau, kad jis toks ryškus, toks sodrus... Gal nesakyti mamai. Juk nemėgstu skųstis, niekada nemėgau. Tai silpnybė. |
![]() |
![]() |
2013 m. birželio 18 d. 22:31:07
Dėkui
Laiko dabar turiu daugiau - parašinėsiu dažniau. Tik dėl stiliaus neaišku. Kaip užplaukia, taip ir rašau
Vis tik impresionizmas arčiausiai širdies, tai gal kažką į tą pusę ir išspausiu 
2013 m. birželio 18 d. 22:00:55
Geras dienoraštis
. Labai įdomus rašymo stilius
. Galėtum dažniau rašyt.
____________________
"Death may be the biggest of all human blessings" - Socrates