Lijo lietūs, gaivindami žmones,
Skendo žemė, lyg tirptų ledai.
Ir aplinkui girdėjos spėliojant,
Kad ruduo pasibaigs per vėlai.

Jei mes buvom blogi šiam pasauliui,
Reiks už viską mokėt du kartus,
Nors ir aukso nežarstėme saujom,
Bet paklydom savo namuos.


Lijo lietūs be vėjo iš praverto dangaus,
Man visai neskaudėjo, aš gimiau iš lietaus,
Nesakiau blogo žodžio ir juokiausi viena
Ir ėjau per tą lietų nuoga.


Virto medžiai nuo pusgirčio vėjo,
Žemei liko jų šaknys, deja.
Tai ar vėjas staiga išprotėjo,
Ar tai žemė patapo silpna?

O ruduo vėl paukščius išlydėjo,
Ir apsvaigęs nuo savo darbų,
Susirinko lapus ir išėjo,
Mus palikęs kartu su lietum.


Lijo lietūs be vėjo iš praverto dangaus,
Man visai neskaudėjo, aš gimiau iš lietaus,
Nesakiau blogo žodžio ir juokiausi viena
Ir ėjau per tą lietų nuoga.

Lijo lietūs be vėjo iš praverto dangaus,
Man visai neskaudėjo, aš gimiau iš lietaus,
Nesakiau blogo žodžio ir juokiausi viena
Ir ėjau per tą lietų – nuoga.
Ir ėjau per tą lietų – nuoga.
Ir ėjau per tą lietų – nuoga...