Štai mes ir vėl šimtąjį kartą...
Rankinės granatos Žiedai kiekvienoj eilutėj.
Išmesk jas ir leisk bent kažkam suspindėti,
Kad išeitų iš mano prakeiktos galvos.
Šlykščiai kalbu... Neatsiprašinėsiu.
Surask naują vietą pakabinti šiai kilpai.
Pakark mane virš šitų stogų.
Surišk mazgą tvirtai, kad neištrūkčiau
Tiesa ta: tu gali sustoti ir spoksoti.
Mirtinai nukraujavau ir niekam nerūpi.
Iškask griovį, paguldyk mane ten
Supilk kapą už platybių kažkur.
Taip. Kažkas užpils ir tai...
Padarys iš mano kapo purviną šokių aikstelę vėl.
Pasimelsk ir šok ant mano kapo,
Kai jie užgros tą priedainį...

Aš išlieju tai
Kasuosi giliau, kad tik galėčiau išmesti tai
Kad tik išmesčiau tai
Aš išlieju tai

Aš išlieju tai. Eik. Sustabdyk šou.
Nepastovūs žodžiai ir purvina srovė.
Šratinio šautuvo opera...Užtaisyk jį ir Šauk.
Nuspausk gaiduką ir žiurėk kaip šauna...
Mama, padėk man. Aš buvau prakeiktas.
Mirtis kiekviename posme.
Vaikiški dažai ant jo visiškai naujo katafalko...
Negaliu būti jame. Jis žino tai.
Velnias. Skauda. Nemeluosiu.
Nesvarbu , kad ir kiek stengčiausi
Pusė žodžių nieko nereiškia
Ir aš žinau, kad nebūsiu patenkintas...
Tai kodėl bandyti ignoruoti jį.
Padaryk vėl purviną šokių aikštelę,
Pasimelsk ir šok ant mano kapo,
Kai jie užgros tą priedainį

Aš išlieju tai
Kasuosi giliau, kad tik galėčiau išmesti tai
Kad tik išmesčiau tai
Aš išlieju tai

Aš atvėriu šiuos randus.
Aš priversiu tave tai pripažinti.
Aš sudraskiau save.
Aš priversiu tave tai pripažinti.
Aš atveriu šiuos randus.
Aš priversiu tave pripažinti tai dabar.

Aš išlieju tai
Kasuosi giliau, kad tik galėčiau išmesti tai
Kad tik išmesčiau tai
Aš išlieju tai