
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Aš niekada tavęs nemylėjau. Man niekada tavęs nereikėjo. Aš tik troškau pasijusti tobula - kažkieno akyse... Ir tos akys buvo tavo... Tikėk, kai sakau, jog noriu. Būk, kai sakau, jog reikia. Suprask, net, kai sunku tai padaryti. Mylėk... ne meilės reikalauti nemoku. Tai jausmas, kuris arba yra tavo širdyje arba - ne. Tai tavo pasirinkimas... o aš? Jei mylėsiu - aš būsiu, tikėsiu, suprasiu, norėsiu ir stengsiuos. O jei ne? Tuomet manęs šalia nebus - nelauk. Laukimas - nepadės. Nes laukia tik kvailiai ir tobuli romantikai. O tokių mažai. Dabar ypač. Nes jie išnyko. Kažkur. Matyt, ten pat, kur ir nekaltybė, tikėjimas ir noras kažką pakeisti. Žinau tik tiek, jog meilės nepakeisi. Nepakeisi, nepaskubinsi, nenutildysi ir.. neužčiaupsi - jei ji rėks, kad ir tyliai, ji sugebės draskyti širdį, sujaukti protą arba apakinti beprotiška laime. Visiems sava. Visiems skirtinga. Kartais panaši, bet dažniausiai juk ne - nes mes gi visi tokie skirtingi. Ir visgi, ji vienija, ji kuria, ji padeda pakilti, tarsi turėtum sparnus. Ir netgi nesvarbu kiek tai truks, gal ilgai, o gal tik tiek kiek trunka akių kontaktas, viena naktis. Nesvarbu - svarbu, jog būtų tikra. Jei bent sekundę sudvejoji - tuomet, tai tik apgaulė, iliuzija, noras apsimesti, jog tai ji. Bet.. tikras jausmas - jis atpažįstamas iškart. Bent jau aš noriu tuo tikėti. Nes jeigu ne, aš nematau prasmės gyventi. Apgaudinėti save bando kiekvienas ilgiau ar trumpiau, priklauso nuo to, kaip smarkiai jam šio jausmo trūksta, kaip smarkiai jis šio jausmo trokšta, kaip smarkiai jis šio jausmo pasiilgo. Bet anksčiau ar vėliau ateina suvokimas: tai - netikra. Ir tada išrėki: - Aš niekada tavęs nemylėjau... Tau pasidaro lengviau - trumpam. Ir tu vėl pradedi laukti. Kaip tas išnykęs tobulas romantikas. |
![]() |
![]() ![]() ![]() |