Menkumo pėdsakai šalikelėj

Skirta Dave,

2011 metai

Laikinumas. Akimirkos nepatvarumas. Visa tai taip nenuspėjama. Jis nesustabdys ir nepradės nieko iš naujo. Kitaip sakant, jis nieko nekeičia. Kadangi stovi ant laikinumo slenksčio, nežinai kas bet kuriuo atveju atsitiks. Gyvenimas, įleidęs savo nuodingas šaknis į sielą, skverbiasi kuo tolyn ir užpildo visą tuštumą, kol lieka tik iliuzija. Iliuzija, kad viskas gerai: natūraliai atrodantis optimizmas, tačiau už jo slypi skausmas, kompleksai, kerštas ir visiškas abejingumas gyvenimui. Skaudūs įvykiai pakeičia žmogų iš esmės ir gali labai stipriai paveikti protą, negailestingai apipylantys minčių plyšelius lyg dykumos smėlis.

Sėdžiu prie kompiuterio stalo ir mąstau apie beprotiškus dalykus, kurių galbūt niekada nepakeisiu. Vienas dalykas aiškus: jog neįmanoma pakeisti žmonijos raidos, kad ir kokia ji būtų, nors ir einanti ne į pliusą, o į minusą. Neįmanoma pakeisti žmonijos požiūrio į gyvybę, jos vertinimą ir pagarbą. Nes tokių dalykų iš viso nėra. Jei kalbant atvirai, man apmaudas gelia širdį, jog žmonės mato savo klaidas, mato, jog visi pasiekimai reikalaują vis didesnių aukų, tačiau užsimerkia, stipriai užmerkia akis ir nemato to, kas vyksta aplink. Jie abejingi gamtai, tai yra viskam kas yra čia, visai šalia. Abejingumas jausmams ir jų nuvertinimas dar ne viskas. Bombos detonatorius yra kur kas geriau pslėptoje esybėje: viskas idealiai užmaskuota, tačiau kartais išlenda net su kaupu.

Už automobilio lango nežmoniška spūstis. Aš seku lietaus lašelius, tyliai slystančius stiklu, tačiau jie susimaišo su purvo pursleliais ir lieka ilgas, purvinas takelis. Variklio griausmas nutyla ir lieka antrame fone. Girdžiu Deivo tylą, kuri mane gasdina, nes žinau, jog neturėčiau jam priekaištauti už tai koks jis yra, nes gal iš dalies jis nėra kaltas? Gyvenimo vingiai kaip kelias - kartais pamėto į šalikelę, slysteli vos tilpdamas į kelio ribas ir tada padangos garsiai cypia slysdamos kelio danga, tada sunku suvaldyti, sunku suvokti esamą situaciją, nes viskas greit ir liūdnai baigiasi. Juk galų gale pastebi, kad geriausiu atveju esi pievoje, griovyje, arba įsirėžęs į medį.

240 km/h ir jis net nemėgina lėtinti. Man vis vien. Jei apsiversim, tai mirsim, nors didesnė tikimybė, kad jis liks gyvas, kaip ir visus kitus praeitus šimtą kartų.

Kodėl jis supranta viską kaip vientisą balą, suterštą purvu, tačiau vis tiek mato jame skaidrų vandenį? Juk vistiek lieka skausminga praeitis. Žmonija juk yra vedama gyvuliškų instinktų: nesvarbu ką palieka po savęs ir kas bus toliau po jų.. svarbu kad įdomu ir naudinga gyventi būtų dabar. Nesvarbu kiti, juk jie tik aplinkiniai, o kuo mažiau jie dirgins protą, tuo mažiau rūpesčių ir bereikalingų papildomų problemų, nes geriau juk gyvenimą pačiam pasikloti problemom iš kurių mėgsti kapanotis, kaip vabalas iš stiklinės.

Deivui juk nerūpi. Matai jo veidą: rimtą, susimasčiųsį, kitiems grėsmingą, tačiau slepaintį gilius jausmus. Jam neįdomus aplinkiniai, nes jam įtakos jokios nedaro, jis mėgsta veikti vienas. Nors pagaliau prisiprašiau važiuoti kartu, bent jau šią vienintelę naktį. Sunku išsiprašyti, nes tie pažadai.. kažkaip paskęsta priežastyse..

Privažiuojame miestą. Greitis nenoriai sumažėja iki 190 km/h, aš suspaudžiu ginklą, širdis pradeda smarkiau plakti. Nustojo lyti. Kaži, ką jis dabar galvoja? Ar bijo? Ar jaudinasi? Ar galvoja apie tuos žmones kaip gyvas būtibes prieš juos nužudydamas? Smagiai manjakiškas elgesys, pilnas nepateisinamo entuziazmo, kiek komiškas, nes komiškumas tai... Gal labiau panašu į gyvenimo ironiją. Kiek turėjo žmogus išgyventi, kad vos antrąjį gyvenimo dešimtmetį siekiantis žmogus pasdidarytų toks.. hmm įdomiai keistai patrauklus savo žiaurumu ir, svarbiausia, labai šilta ir skaidria meilės samprata?

* * *

Jam viso labo 19 metų. Jo akivaizdus pomėgis yra automobiliai. Ne bet kokie, o blizgantys nauji mustangai, iš kurių kai kurie kainuoja daugiau nei pusę milijono litų. Jam patinka greitis, adrenalinas, užplūstantis kraujagysles ir protą, ir visa tai jis įvardija žodžiu „smagu“. Jam tiesiog linksma ir smagu tai daryti. Nesvarbu, kad greitkeliu lekia virš 200km\h, kur leidžiama tik 90km\h, nesvarbu, kad automobilis tiesiog slyste slysta ant pavojingų posūkių ir už jo automobilio riaumoja kiti varikliai. Čia tarsi susiduria gyvenimo akimirkos laikinumas ir jis tampa siūleliu, kuris tiesiog nenuspėjamai, lyg pasityčiodamas, trūkteli ir tu nežinai ar laikytis už jo, skrendant nežmogiškai greitai, ar pasieleisti į begalinę merdėjimo būseną, kurioje dominuoja didžioji Visatos dalis.