Metų laikai

juodastaskelis

---

Tipas: Kita Publikavimo data: 2010m. Liepos 3d. 21:21

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Ruduo:
Tyla. Amžina, neišvengiama ir bekraštė. Tokia laukiama, reta. Norisi nepaleisti, nesudrumsti jos. Bet pasaulis negailestingas. Jis reikalauja būti išnagrinėtas. Mano protas jam paklūsta. Guliu. Minkšta. Protas sako, jog tai neįprasta. Sunerimstu. Lėtai mėginu pakelti sunkius akių vokus. Bet jie nežemiškai sunkūs. Galiausiai man pavyksta. Kambarys nepažįstamas, mažas. Keista, bet visas baltas. Jame vienas langelis, vienos durelės, vienintelis baldas - lova šilkiniais, taip pat baltais patalais. Ir aš. Pabandau atsikelti. Kūnas stebėtinai sunkus. Grindys šaltos ir šiurkščios. Palengva žengiu. Pažiūriu pro langą. Žmonių kojos, automobilių ūžesys. Rodos, esu mieste, jo centrinėje dalyje. Lapai ant žemės - ruduo. Nekenčiu rudens. Išeinu pro duris į kažkodėl pažįstamą laiptinę. Apima keistas jausmas. Tai nežinia. Nežinau nieko. Nei kodėl, nei kaip čia esu, nežinau, nei kas esu. Dar keisčiau. Žinau kokie dabar metai, kokia kalba kalbu, bet nežinau , kas aš, kuo vardu, kas mano tėvai, šeima. Nužvelgiu save. Aukšta, liekna, simpatiškų bruožų panelė. Tiesa, nuoga. Nuogumas man iškart susiasocijuoja su gėda ir aš grįžtu i kambarėlį prie lovos. Pasiimu antklodę ir apsigaubiu ja. Kažkodėl jaučiuosi laiminga. Tik išėjus atgal į tą pačią laiptinę mano džiaugsmas dingsta. Mane slegia liūdesys, sielos skausmas. Nepaisant to - apsidairau laiptinėje. Ji skurdi. Kitos durys taip pat senos, sutręšusios. Šviečia 40 vatų lemputė. Esu 3 aukšte. Tai praneša skaičius ant sienos. Pasirenku lipti žemyn. Išeinu į kiemą. Vėsu. Apžiūrinėju vietą. Ji nepažįstama, svetima. Man apsižiūrinėjant iš laiptinės išnyra vaikinukas. Nužiūri mane, tačiau nieko nesako. Išsitraukia cigarečių pakelį. ,,- Rūkai?" , ,,-Ne." Žinau tai tvirtai. Nekenčiu cigarečių. Jos mano akyse sumenkina jį. Nupurto šiurpas. O tuo tarpu jis įsideda jas į striukės kišenę. Tai tebuvo mandagumas – pasiūlyti cigarečių.
Žiema:
Susutinku tą vaikinuką vėl. Jau praėjo beveik mėnuo, o jis vėl mato mane apsivyniojusią balta, šilkine antklode. Tik dabar susitinkame nebe lauke. Laiptinėje. Kas norėtų eiti į tokį šaltį. Dabar žiūriu į jį kitomis akimis. Nepaisant jo ydos – rūkimo, atrodo visai mielas, gan simpatiškas vaikinukas. Jis vėl nužvelgia mane ir pasiūlo eiti pas jį. Man labai šalta, o ir kambariuke ne ką šilčiau, todėl sutinku. Vaikinukas liepia man nusiprausti. Jo butą prieš įeidama į vonią spėju apžiūrėti. Pats butas tvarkingas, jame daug įvairios man nesuprantamos aparatūros. Išeinu iš vonios vėl su ta pačia paklode. Jis pasitinka mane su krūvele tvarkingai sulankstytų drabužių. Atiduoda juos man. Apsivelku. Jie šiek tiek man dideli ir apdribę, bet jaučiuosi gan gerai. Dabar manęs laukis maistas. Keista, bet visą tą mėnesį po atsibudimo nieko nevalgiau... nenorėjau... Dabar pavalgau. Skanu. Atsisveikiname ir vėl grįžtu į baltąjį kambariuką.
Pavasaris:
Pabundu gerokai po pietų. Vos pramerkusi akis išvystu vaikinuką su pusryčiais. Tiesa, jo vardas Vilius. Nuo žiemos, per tris mėnesius daug kas pasikeitė. Dabar gyvenu kartu su Viliumi. Jis dirba techniku, o aš nesenai įsidarbinau pardavėja. Vilius man atrodo mielas, pasitikiu juo. Manęs niekada nebeslegia liūdesys. Atvirkščiai – jaučiuosi laiminga. Išdažiau Viliaus butą ryškiomis spalvomis. Pradėjau rengtis aptemptus, madingus drabužius, puoštis ,,blizgučiais“. Vilius sakė, kad jie man tinka labiau nei jo drabužiai. Jais apsirengusi pati jaučiuosi maloniau, labiau sau patinku. Nežinau ar pavyktų man egzistuoti be Viliaus... Bet aš apie tai negalvoju. Vilius prisiekė visada būti su manimi, sakė, kad niekada nebesiskirsime...
Vasara:
Paplūdimys. Smėlis šiltas ir purus. Mano žingsniai lengvi, rodosi lyg skrisčiau. Atsisėdu šalia Viliaus. Ant didelio, raudono patiesalo. Mes kalbamės, planuojame čia ateiti dar sykį ir dar sykį. Man čia patinka. Patinka, todėl, kad čia yra Vilius. Su juo man patiktų net kapinėse. Pamatau žydrą drugelį. Tokio dar niekada nemačiau. Parodau Viliui. Nieko netaręs jis pagauna ir atnaša jį man. Drugelis gražus. Norisi pasilikti jį sau. Tada pamatau kitą, tokį patį. Tada pagalvojau, kas nutiktų jei mane išskirtų su Viliumi. Iškart paleidžiu drugelį. Tikriausiai jie atskrido čia kartu, tegul ir išskrenda kartu... Vilius jau tris mėnesius neberūko, todėl sutaupėme pinigų. Įsigijome automobilį, tiesa, prastą, bet MŪSŲ, todėl jis pats geriausias pasaulyje. Vilius mėgsta greitį, aš jo šiek tiek pribijau, tačiau su mylimuoju nebijau visiškai nieko. Taip sakant: ,,Su Vilium, nors į pasaulio kraštą“.
Ruduo:
Mano gyvenimas juodas. Vėl viešpatauja liūdesys... kodėl ruduo man toks negailestingas? Kodėl į mano sielą jis atneša vien tik liūdesį?! Viliaus nebėra!! Jis žuvo! Autoavarijoje! Aš viena šiame pasaulyje

2010m. Liepos 3d. 21:21

juodastaskelis / Rašau  2010 m. rugpjūčio 16 d.  juodastaskelis / Tu  2010 m. rugpjūčio 16 d.  juodastaskelis / Matysiu  2010 m. rugpjūčio 16 d.