Savo dainą čiunga-čianga 
Traukiam tol, kol mums įgrysta, 
Daužome rimtumo langus 
Ir gyvename vaikyste... 

Dūkstam, laužome sūpynes, 
Šokinėt stogais išdrįstam, 
Kartais žaidžiame slėpynių 
Su nenuorama vaikyste... 

Randam naują pajautimą – 
Meilės augalas pražysta. 
Mes nutraukiame žaidimą, 
Kai pasislepia vaikystė... 

Lipdome kartu širdutę, 
Bet iš rankų ji išslysta. 
Gal todėl, kad ji mažutė?.. 
Nebelieka ir draugystės. 

Meilė patręšta apgaule 
Nebeišlaikiusi nuvysta, 
Ašara išsklaido saulę 
Neišsipildžiusioj vaikystėj. 

Miesto džiunglėse gūdu 
Ir kas žingsnis pasiklystam. 
Nežinia, kokiu būdu 
Išgyvendinom vaikystę... 

Nusitašėm kietą kiautą, 
Po kuriuo saugu palįsti: 
Nuo būties pavojų srauto 
Neapsaugotų vaikystė... 

Stovim ant smailių stogų 
Ir nebijome nukristi, 
Paragaujam pinigų – 
Skanesni jie už vaikystę... 

Bet po pergalių verkiu: 
Akmenys širdy išskysta. 
Po išbandymų sunkių 
Pasiilgstame vaikystės... 

Balsą čia, širdy, girdžiu 
(jis man pasakinėti drįsta). 
Tačiau tikiu vienu žodžiu, 
Kuris yra toksai:...draugystė... 

Statėm kalną lig dangaus 
Iš palaidotų kvailysčių, 
Kai ieškojome žmogaus, 
O tiktai paskui draugystės... 

Ilgai ieškosi – pasimesi, 
Taip ne viena širdis paklysta. 
Idealaus žmogaus nerasi, 
Jei ką surasi... tai draugystę. 

Tikrą šilumą jaučiu 
Tiems, kuriuos seniai pažįstu. 
Jie atsako tuo pačiu 
Ir atnaujinam draugystę. 

Nors ir esam ypatingi, 
Nevaidinam kaip artistai. 
Viens kitam jausmų skolingi... 
Atgaiviname draugystę. 

Jaučiu dabar ir visados: 
Nereikia šarkos man sparnų, kad skrisčiau, 
Nes ji neturi pabaigos – 
Mano sparnuotoji vaikystė...