Taip atrodys "Biplan" albumo viršelis. [Bombonešis]Penkerius metus laukę „Biplan“ albumo, lietuviškos muzikos mėgėjai pagaliau gali džiaugtis „Bomba Records“ išleistu nauju pramuštgalvių vilniečių albumu „Chuligans“. „Ši plokštelė mums beprotiškai brangi. Kiekvienas čia skambantis kūrinys išdailintas, nušlifuotas milimetrų tikslumu“, - ketvirtojo albumo grupės istorijoje pasirodymo išvakarėse kalbėjo „Biplan“ įkūrėjai Maksas Melmanas ir Olegas Aleksejevas. „Chuligans“, papuoštas „Biplan“ talismano – pankėzo Ugniaus fizionomija, tapo puikia dovana ne tik gausiam grupės gerbėjų būriui, taip ilgai laukusiam naujos grupės plokštelės, bet ir patiems muzikantams. Spalio pradžioje BIPLAN pažymės savo dešimtmetį.

Nuo Balkanų „bardako“ iki gotikos potėpių

„Nuolat jautėme draugų, gerbėjų, žurnalistų spaudimą – kiekviena proga jie vis klausdavo: „Na, kada gi pasirodys jūsų naujas albumas? - pasakoja Maksas. – Sakydavome, kad plokštelė pasirodys pavasarį, bet planai vis žlugdavo. Tad po to jau tiesiai šviesiai sakydavome: „Nežinome. Kaip Dievas duos, taip ir bus“.

Po 2000 metais išleisto albumo „Jazz‘e tik merginos“ grupė kurį laiką pergyveno tylos periodą ir permainas – vietą prie mušamųjų komplekto užėmė džiazo virtuozas Aleksandras Kaznakevičius. Įdomiausia, jog jis prieš tai buvo girdėjęs tik vieną „Biplan“ kūrinį, bet net nežinojo, kas jį atlieka.
Grupės atgimimas prasidėjo 2002 metais, kai vaikinai vienam muzikos rinkiniui įrašė liaudies pamėgtos „Anzelmutės“ roko versiją. Po metų vaikinai „sutrenkė“ dar vieną didelio populiarumo sulaukusį „koverį“ „Aš nusikirpsiu trumpai plaukus“. „Netyčia, dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių, pasirinkome tokią taktiką, kuri pasiteisino - albumų neįrašinėjome, tačiau kiekvienais metais publikai pateikdavome po tikra „bomba“ tapdavusią dainą“, - pasakojo Maksas. Koncertų publika puldavo į linksmybių siautulį vos išgirdusi „Anzelmutės“ bei „Aš nusikirpsiu trumpai plaukus“ akordus, tačiau „biplanai“ nesiruošė visą laiką riedėti šių dainų vežime.

Muzikantų galvose brendo daugybė muzikinių minčių, idėjų – iš vienų gimė kūriniai, kitos, įrašytos į kompaktinius diskus bei juostas, iškeliavo į grupės archyvą.

„Per visą „Chuligans“ brendimo laikotarpį sukūrėme apie 20 dainų – dalis nepatekusių į albumą iškeliavo į šiukšlyną, dalis – į archyvą. Galbūt kažkada ištrauksime jas ir klausytojų teismui pateiksime kituose albumuose“, – sakė Olegas.

Pirmieji „Chuligans“ eskizai realų pavidalą įgijo 2003-iųjų pavasarį, kai vienoje sostinės studijoje muzikantai pradėjo įrašinėti „Pusvalandį“. „O štai paskutiniai taškai dainoje „Golden Boj“ buvo sudėti prieš porą savaičių. Nesunku paskaičiuoti, kad visas albumo įrašinėjimo procesas išsitempė iki pustrečių metų. Kai kurių dainų muzika buvo sukurta prieš porą metų, o žodžiai gimė vos prieš porą mėnesių“, - „Chuligans“ gimimo momentus atskleidė „Biplan“ muzikantai. Įdomus faktas – ketvirtasis grupės albumas buvo įrašinėjamas ir suvedinėjamas keturiose studijose.

„Kas pasikeitė per tuos penkerius metus? - trukteli pečiais Maksas ir Olegas. – Anksčiau mums įtaką darė vienos ar kitos grupės. Tačiau dabar atsirado tiek daug muzikinės informacijos, mes patys tiek daug visko klausome ir taip išplėtėme savo akiratį, jog tiesiog neįmanoma, kad kokie nors kolektyvai mums darytų įtaką. Mūsų kūrybą įtakoja pati muzika, jos įvairovė“.

Iš tiesų, „Chuligans“ pasižymi didžiule stilių įvairove, primenančia skaniai suplaktą kokteilį. Čia ir nuotaikingas Balkanų „bardakas“, ir gotikos potėpiai, ir metaliniai rifai, ir lyriško britpopo aidai. „Mūsų kūryboje dabar daugiau laisvės. Nebijome eksperimentuoti, todėl ir kūriniai skamba skirtingai. Bet svarbiausia – „ka vežtū“, - žemaičiuodamas muzikinius BIPLAN siekius nusako Maksas.

Kava, cigaretės ir viskis

"Biplan". [Bombonešio nuotr.]Privalomi „Biplan“ kūrybos stimuliatoriai tarsi užkoduoti kultinio režisieriaus Jimo Jarmuscho filmo „Coffee and Cigarettes“ pavadinime. „Na, ir dar viskis, - priduria Maksas. – Kai pasineriame į kūrybą, mintame grynai rokenroliniu maistu – kava, cigaretėmis ir viskiu“. „Ir dešrainiais iš degalinės“, - įsiterpia Olegas. Tiesa, nors viskiu kūrybos procese muzikantai ir nepiktnaudžiaudavo, kartais jis pakišdavo koją. „Dažniausiai man savo partijas tekdavo įrašinėti paskutiniam – kartais, laukdamas savo eilės, siurbčiodavau viskį. Atrodo, visai nedaug, bet kai kartą paėmiau į rankas gitarą ir sėdau įrašinėti savo partijų, po kokio dešimto dublio atsistodavau ir sakydavau: „Gal vis dėlto įrašysiu rytoj“, - juokiasi Olegas, prisiminęs „Chuligans“ įrašų sesijas, dažna kurių tęsdavosi visą parą.

Savotiškas paradoksas – nors grupė penkerius metus neišleido albumo, tačiau nuolat kviečiama koncertuoti. Nuotaika, „gyvas“ atlikimas ir energija, „Biplan“ pasiryžimas scenoje išsikrauti iki paskutinio prakaito lašo – visa tai žiūrovo negalėjo palikti abejingo. „Kartais tenka groti bendruose koncertuose. Prieš mus sugroja dešimt „fanierinių“ lietuviškų žvaigždžių, ir po to išeiname mes - tokie, pasak A.Valinsko, laukiniai. Publika kartais ir žiūri į mus kaip į laukinius. Kai kurie žiūrovai po antro kūrinio apsipranta, ir pradeda šėlti kartu su mumis. Kiti gi stovi ir žiūri - nesupranta, kas čia dedasi“, - juokais netveria muzikantai. „Biplan“ garsėja kaip viena draugiškiausių Lietuvos grupių, sutariančių su visais muzikantais, taip pat ir su „fanierščikais“. „Ačiū Dievui, kad Lietuvoje nėra tokio nusistatymo: „Aha, tu esi „fanierščikas“, vadinasi esi šūdas, ir aš tave apspjaudysiu, nes esu rokeris“, - pastebi Maksas.

„Chuligans“ iš arti: A.Macijauskas, automatai ir Singapūro prostitutės

Vatokieva kaip mes Olegas: „Iš pradžių sukūrėme bossanova stiliaus muziką, tačiau po kurio laiko ji ėmė nebepatikti. Būgnininkas sugalvojo, jog reikėtų įterpti tvisto ritmiką, kad kūrinys spinduliuotų Q.Tarantino filmų dvasia. O mes su Maksu buvome už rokenrolą. Taip ir gimė savotiškas tarantininis rokenrolas. Labai įdomiai gimė žodžiai – ėmiau groti, man kažkas ėmė pritarti, o Maksas ėmė ir sudainavo staiga pirmą posmelį rusų kalba. Išvertėme jį, o kitus žodžius sulipdėme per valandą. Beje, dainoje minime „Lietuvos ryto“ puolėją. Bet tai nėra R.Javtokas, kaip kai kam gali pasirodyti – mintyje turėjome A.Macijauską. Tiesiog žodis „puolėjas“ dainoje geriau skamba nei „gynėjas“.

Šok ir nesustok Olegas: „Kai mus pakvietė atvykti į Kosove surengtą seminarą, pasakė, kad ten vyks „workshopai“, galėsime įsirašinėti studijose. Į Bulgarijos sostinę Sofiją atskridome lėktuvu, o iš jos iki Kosovo teko važiuoti autobusu. Kelionę net baisu prisiminti. Galima būtų net filmą susukti - Makedonijos kareiviai, pasikabinę ant kaklų automatus, išsivedė mus iš autobuso, išrikiavo, liepė atidaryti gitarų dėklus. O juk ketvirta valanda ryto, lyja – tikras siaubas. Kartu su mumis keliavo kažkokie bulgarai, turkai, autobuse visą laiką skambėjo vietinė muzika. Pasižiūri į bendrakeleivius, o vienam ant rankų avis mekena. Tad dar tik važiuodami autobusu sočiai „prisivalgėme“ Balkanų kultūros. Tą pačią dieną, kai atvažiavom į Kosovą, Pėją, pradėjome groti, ir muzika gimė iš karto. Norėjome dainą įrašyti su vietos muzikantais, bet jų neradome“. Maksas: „Kaip neradome? Nusigėrė ir apsirūkė jie visi“. Olegas: „Muzika gimė prieš ketverius metus, o žodžiai buvo parašyti prieš du mėnesius, visiems kartu susėdus studijoje. Tai lyg asociacija su linksmu miestietišku šėlsmu“.

Singapūras Olegas: „Sėdėjome pas mane namie, vartėme „Lietuvos rytą“. Pasakiau Maksui, kad dainos žodžius galima pradėti kurti ir tokiu būdu – tiesiog išėmus iš straipsnio atskirus žodžius. Kažkiek žodžių paėmėme iš straipsnio apie Singapūro prostitutes, bet galutinėje versijoje gimė kiek kitokie žodžiai. Muziką pradėjome kurti nuo rifo, kuris tapo pirmuoju, sukurtu kartu su naujuoju mūsų būgnininku. Tai gana sudėtingas rifas, teko šiek tiek pasikankinti, mėginant jį įsisavinti“.

Pusvalandis Maksas: “Asmeniškai man ši daina - vienas geriausių kūrinių per visą „Biplan“ istoriją. Buvo toks laikotarpis, kai mane užplūdę šviesūs jausmai išsiliejo į eiles. Taip, buvau tuo metu laimingai įsimylėjęs, deja, be atsako. „Pusvalandis“ man ne rokenrolas, o dainuojamoji poezija“. Olegas: „Labai patinka šios dainos skambesys, vienas sėkmingiausių albumo kūrinių, tačiau nemėgstu jo groti per koncertus. Labiau patinka groti triukšmingesnes dainas nei lyriškus kūrinius“.

1005 B (įrašyta kartu su Svaru (G&G SINDIKATAS) Olegas: „Šią dainą norėjome įrašyti su Sindikatu dar tada, kai dar nebuvo sukurtas nei grupę išgarsinęs „Tomas“, nei pirmasis albumas pasirodęs. Truputį pavėlavome - jie išgarsėjo, o mes nenorėjome, kad žmonės imtų galvoti, jog bandome „išlipti“ per kitų populiarumą. Šią idėją sustabdėme – įrašėme dainą ir paguldėme į stalčių, kur ji sėkmingai ir pragulėjo dvejus metus. Žymiai vėliau, kai Sindikato populiarumas buvo kiek atslūgęs, vienoje degalinėje atsitiktinai susitikome su Svaru – mes važiavome koncertuoti į pajūrį, o Svaras su savo motociklu lėkė pas šeimą į Nidą. Esame seni pažįstami, tad susėdome pasikalbėti, atsigerti kavos, Svaras mums padovanojo naują Sindikato albumą. Prisiminėme ir dainą, kurią norėjome įrašyti kartu su juo. Svaras tik gūžtelėjo pečiais „Kodėl gi ne?“. Maksas: „Daina apie tai, kaip norisi ištrūkti iš vidinių pančių. Beje, šią dainą savo filme „Pabėgimas iš pragaro“ panaudojo ir žurnalistas Rimas Bružas. Sėdėjome prie stikliuko, jis pasakojo, kad kuriamam filmui apie kalinius, Antrojo pasaulinio karo metais pabėgusius iš Kauno IX forto, ieško muzikos garso takelio. Rimas pademonstravo, kokio stiliaus muzikos reikėtų, o mes jam sakome: „Juk maždaug tokio stiliaus dainą ir esame sukūrę“.

Golden Boj Maksas: „Pats kūrinys labai senas, nors priedainis gimė vos prieš mėnesį. Kūrinio atsiradimą inspiravo vienas vaikinas, anksčiau dažnai vaikštinėdavęs sostinės gatvėse. Jam visur vaidenosi persekiojimai, ne kartą buvo priėjęs prie mūsų ir sakydavo, jog aplinkui – vien KGB agentai. Net ir mūsų buvęs būgnininkas jam pasirodė panašus į KGB agentą“. Olegas: „Tačiau priedainis viską apvertė aukštyn kojom – ir dabar dainą galima jau traktuoti kaip pasakojimą apie pernelyg gerai apie save galvojantį vyruką, manantį, jog jis yra „superstaras“, „auksinis berniukas“.

Taxi Olegas: „Patys kažkada šaipėmės, kad čia – gotikinis „gabalas“, kad varysime kaip H.I.M“. Maksas: „Tai savotiškas „Pusvalandžio“ tęsinys, parašytas būnant ant tos pačios įsimylėjimo „bangos“. Dainos žodžiai nusako tuometinę mano vidinę būseną“.

Sex’odromai Olegas: „Daina buvo sukurta gerokai prieš tai, kai AIDS centras pasiūlė mums bendradarbiauti. Jiems labai patiko ši daina. Pirma jos versija buvo įrašyta kartu su tuomet trumpai sublizgėjusia žvaigždute Tigra – po to, kai viena leidybinė kompanija pasiūlė su ja įrašyti bendrą kūrinį. Albume skamba kitos merginos balsas“.

Football song Maksas: „Dainą futbolo tematika pasiūlė įrašyti žinomas sporto entuziastas Vytaras Radzevičius. Sukūrėme kelias versijas. Tai – tiesiog himnas futbolui. Juk mūsų pasaulyje futbolas užima antrą vietą po muzikos“

Brazil Olegas: „Dainoje skamba kviestinio vokalisto iš užsienyje labai populiarios grupės, balsas. Labai seniai, vaikystėje, kai man ir Maksui buvo trylika metų, ir buvome užsiauginę plaukus, klausydavome ir grindcore legendos Napalm Death. Greičiau ne dėl to, kad mums patiktų ultra greita ir brutali muzika, o dėl mados. Buvome iš tų, kurie ant sienos rašydavo Napalm Death pavadinimą. Kūrinys buvo sukurtas lygiai per tiek pat sekundžių, per kiek ir buvo įrašytas. Ko gero, tai mūsų širdims brangiausia daina - tiesiog į albumą norėjosi įnešti šiek tiek destrukcijos. Kodėl „Brazil“? Todėl, kad tokį dainos žodį sukūrė kviestinis vokalistas iš garsios grupės.

Papildomi albumo „Chuligans“ kūriniai.

Aš nusikirpsiu trumpai plaukus Olegas: „Kūrinys įsimintinas jau vien dėl to, kad pirmą kartą grojome kartu su Krašto apsaugos savanorių pajėgų orkestru. Buvo „faina“ groti su tokiais smagiais muzikantais. Dūdų garsas mūsų neišgąsdino, gal greičiau juos suneramino gitarų fūzai. Teko su jais groti ir koncertuose – kartu skambančios gitaros bei “vamzdžiai” yra jėga“.

Mažam kambarėly Olegas:“Žinojome, kad yra tokia daina. Žvilgtelėjome į dainų žodžius – jie pasirodė mums labai gražūs. Vėliau išgirdome šios dainos įrašą, kur dainavo kažkokios moterėlės. Pasibaisėjome tokia šūdina aranžuote, kuri gadino visą šį puikų kūrinį“. Maksas: „Tos moterys įraše šį kūrinį dainavo beveik kaip dažnutę. O juk tai yra labai rimta daina, dramatiški dainų žodžiai. Naują aranžuotę sukūrėme labai greita ir mums pavyko. Negalima sakyti, kad „Mažam kambarėly“ mums yra labai mielas „gabalas“, tačiau gražus. Šia daina padėjome tašką liaudies ar retro dainų perdirbinėjime. Nusprendėme, kad „Mažam kambarėlyje“ grosime du kartus per metus – kovo 11-ąją ir Vasario 16-ąją.

Anzelmutė Olegas : „Anzelmutė“ praplėtė mūsų klausytojų ratą. Kai pirmą kartą ją grojome Palangoje, pamatėme, kad mūsų pasižiūrėti ir pasiklausyti susirinko ne tik jaunimas, bet ir vidutinio, net vyresnio amžiaus žiūrovai. Tai juk „kaifas“! Tikrai nesitikėjome, kad šią dainą taip priims. Juk „Anzelmutę“ įrašinėjome kaip „pankovą“ dainą savo malonumi. Manėme: įrašysime, padėsime į stalčių ir pamiršime. O viskas gavosi atvirkščiai.