Laurie Anderson ir „Sexmob“ Vėlinių vakarą „Compensoje“

Įžanga. Laurie Anderson sugrįžimas į Lietuvą buvo dar vienas iš daugybės mano melomaniškos dūšios lepinimų pastaruoju metu. Mano pirmasis susidūrimas su Laurie, kaip ir daugeliui žmonių, buvo turbūt per duetą su Peter Gabriel „This Is The Picture (Excellent Birds)“ ir per pačios Laurie didžiausią singlą „O Superman“. Tačiau Laurie performansai yra ne apie hitus ir didžiąja dalimi net ne apie muziką. Tuo aš įsitikinau jos ankstesniame vizite Vilniaus Kongresų rūmuose 2018 metais. Laurie, iš Čikagos į Niujorką siekti išsilavinimo atvykusi 7-ajame dešimtmetyje, pačiame vizualiųjų menų ir roko revoliucijos įkarštyje, tuo virusu užsikrėtė ir pati tapo unikalia avangardo figūra, derinančia muzikinius, vizualinius ir verbalinius sprendimus, siūlančia analogų sunkiai turinčią viso to sintezę performanso formoje. 

2018 m. pasirodymas buvo būtent toks – jis provokavo žiūrovą mąstyti, žiūrėti ir klausytis vienu metu... nepasiruošęs dalyvis gali būti nuneštas visos tos minčių ir idėjų bangos, bet tas, kuriam pavyksta įkristi į Laurie siūlomą minčių srautą, gauna savitą spiritualinę grąžą, išsineša kažkokių vertingų idėjų. Aš asmeniškai iš to pasirodymo labiausiai išsinešiau ne muzikinius patyrimus, o mintis apie santykį su savo kaupiama kūryba ir kaip mokėti paleisti tai, ko nebetekai (2018-ųjų metų pasirodymas buvo smarkiai įkvėptas asmeninės Laurie netekties, kai per uraganą „Sandy“, siaubusį Niujorką 2012 metais, buvo apsemtas Laurie archyvas ir ji neteko daugybės savo kūrinių). 

2025 m. Laurie pasiūlė naują programą su prisijungiančia avangardinio džiazo grupe „Sexmob“, tad daug galvoti neteko – šiemet teko vieną spiritualinę patirtį, mirusiųjų atminimą, kiek pagreitinti tam, kad vakare rasčiau laiko kitai spiritualinei patirčiai, kurią pasiūlys Laurie. O ką ji iš tikrųjų pasiūlys, visuomet sunku tikėtis. Tad tai ir noriu aprašyti.

Apžvalga. Šįkart Kongresų rūmai buvo pakeisti į „Compensa“. Mane visai pozityviai nustebino susirinkusiųjų skaičius, nes „Compensos“ parterio ir amfiteatro sekcijos buvo apypilnės, tik balkonas tuščias (į jį berods ir nebuvo parduodami bilietai). Taip pat buvo matyti, jog susirinko ne tik seni gerbėjai nuo klasikinių laikų, bet buvo nemažai ir jaunuomenės, tad neįprastos Laurie idėjos, matomai, jau skverbiasi ir į tolimesnes kartas. 

Pasirodymas startavo truputį po 20 valandos ir eita tiesiai prie esmės. Laurie vakarą atidarė su savo neįprastu, bet kaip ji pabrėžė, niekuo neypatingu grojimo smuiku stiliumi, kuomet buvo naudojama tik viena ranka. Mat Laurie neseniai turėjo peties operaciją ir stengiasi mažesnį krūvį jam duoti. Laurie papasakojo, kad operavosi pas sportininkų chirurgą, kuris pasiūlė jai sėkmingai grįžti į „aikštelę“. Tokia iš pirmos pažiūros labai familiaria, buitine ir savitai linksma istorija Laurie bandė prisijaukinti publiką ir įtraukti į aferą, kuri truks bene pilnas dvi valandas.

Po tokio atidarymo prisijungė ir „Sexmob“ muzikantai. Individualistų kupinas ansamblis: pučiamųjų sekcijos muzikantai ne tik varijavo tarp saksofono, susafono ir kitų panašių pučiamųjų instrumentų, bet kartais į rankas pasiimdavo ir elektrines gitaras. Bosistas kaitaliojo bosinę gitarą su kontrabosu. Dvi smuikininkės dažnai į vokalo segmentus įsijungdavo. O kai kurias spoken word sekcijas atliko ir visi ansamblio muzikantai. Galiausiai, pati Laurie utilizavo tiek savo elektronizuotą smuiką, tiek visas vizualines technologijas, tiek sintezatorių, tiek vokalą (kai kuomet gerokai paredaguotą įvairių efektų). 

„Sexmob“ muzikantai buvo nuostabūs, jie pasiūlė tikrai įtraukiantį muzikinį foną, kuris kartais įsiubuodavo į repetityvią, bet efektyvią mantrą, o kartais kaip tik nustebindavo pompastiškais skambesiais. Bene gyvybingiausi buvo du segmentai (koncerto viduryje ir po to pabaigoje), kai Laurie pristatė visus grupės narius. Tuomet jie grojo labai gyvybingą, bigbendišką džiazo muziką, pagal kurią net judėti norėjosi. Bet kaip jau ir akcentavau įžangoje, šis pasirodymas galiausiai buvo ne apie muziką.

Jis buvo apie idėjas. O idėjų Laurie pasiūlė tikrai daug. Ir tose idėjose persipina žmonių dvasinės natūros manifestacijos su dabartiniais politiniais kontekstais, tad jautresniems politiniams diskursams žiūrovams tikrai ne viskas galėjo patikti ir įtikti. Laurie per savo muzikines-verbalines išraiškas, cituodama įvairius Amerikos (ir ne tik) literatus bei ekrane rodydama jų portretus ir posakius, kvestionavo, kodėl federalinės JAV agentūros nusprendžia cenzūruoti tam tikrus mums įprastos kalbos žodžius (vyras, moteris, juodaodis žmogus ir t.t.)... ar toks dirbtinis kalbos modifikavimas neveda į tai, kad mes užmiršime, ką tam tikri žodžiai reiškia? Ji kvestionavo, kodėl tam tikri veikėjai verčia mus uždaryti saitus tarp miestų ir šalių, kai dabartiniame pasaulyje globali komunikacija yra išskirtinai svarbi. Ji kvestionavo politikus, daug kartų per dieną skelbiančius įvairias pozicijas socialinėse medijose, kurios nuolat keičiasi, įskaitant politikų pozicijas apie tokius dalykus kaip meilė, kur jie kištis visai neturėtų. Buvo svarstoma, kas nutinka su žmogumi, iš kurio atimi tėvynę, iš kurio atimi namus. 

Keli epizodai buvo perteikti labai įtaigiai. Laurie iškėlė problemą, kaip mus veikia DI generuotas turinys, kai pasaulyje, kuriame jau pačiame iš savęs yra neapčiuopiamai per didelis informacijos kiekis, mes gauname teksto paklodes, kurias siūlo DI algoritmai. Ji siūlė atsigręžti mums dar į tokius minčių srauto rašytojus kaip Gertrude Stein, kuri neva šią verbalinės informacijos pertekliaus problemą dar prieš 100 metų iliustravo savo rašymo stiliumi. Laurie greitu tempu deklamavo Stein sąmonės srautus ir tai tikrai veikė kaip geras galvaplovis gibberish informacija – labai efektyvi iliustracija, ką su mumis kasdien daro DI turinys. Šioje demonstracijoje įžvelgiau daug edukologinės vertės. 

Pratęsiant DI temą, Laurie mums pasiūlė DI įrankiais iliustruotą savo senelio istoriją, kuris, tikint jo paties pasakojimais, būdamas 8-erių pats vienas iš Švedijos atplaukė į Ameriką, po to neužilgo vedė ir būdamas vaikas pats pradėjo arklių verslą. Bet gal pagrindinė mintis buvo ne tai, kad mūsų tėvynainių išgalvotos istorijos tampa šeimos, o kažkuriuo momentu ir visos nacijos folkloru, net jei realybė iš tikrųjų buvo niūresnė (Laurie senelis vaikystės dienas visgi leido pataisos namuose, o jo tėvas buvo girtuoklis). Pagrindinė mintis buvo tai, kad dabar DI mums tą realybę iškraipyti net dar labiau padeda, o komiškiausia šios demonstracijos forma buvo tame, kokias nerealistines klaidas DI padarė iliustruotoje senelio istorijoje (kaip jo nuotrauka, žiemą apsivilkus trijų rankovių paltą, arba ant ofiso sienos kabanti arklio su penkiomis kojomis nuotrauka). 

Galbūt emocionaliai efektingiausias buvo Bobo Dylano dainos „A Hard Rain's a-Gonna Fall“ koveris, kuris sekė iš Laurie istorijos apie dėdę, grįžusį iš II pasaulinio karo, kuris daugybę metų rodė įvairius potrauminio streso sutrikimo ženklus ir negavo jokios pagalbos. Tai aš priėmiau kaip savotišką įspėjimą, kad žmonijos nelaimės tyko ant kiekvieno kampo, ir jei nebūsime atsargūs, galime turėti labai labai sunkų laiką ir sunkų sugrįžimą į normalų būvį. Pats muzikinis „A Hard Rain's a-Gonna Fall“ atlikimas buvo tikrai sentimentalus, į vokalinę jo dalį įsijungė visas ansamblis.

Prieš koncerto pabaigą Laurie Anderson pasiūlė labiau nusigręžti nuo filosofinės dedamosios ir daugiau atverti spiritualines čakras. Prieš bisą visas mintis (figūratyviai) skalavome purvinos upės vandeniu, besiklausant gan meditatyvinio bliuzo ir stebint ekrane drumstos upės tekėjimą, o bisui Laurie paruošė mums tai chi pratimų, kuriuos ją išmokė jos a.a. vyras Lou Reed'as. Kas dar be Laurie sugebėtų visus žiūrovus ištraukti į kolektyvinę (kad ir mėgėjišką) tai chi treniruotę per pasirodymo bisą?

Tas spiritualinis finalas tikrai buvo pakylėjantis momentas, nepaisant to, jog galbūt slapčia tikėjaus kokio „O Superman“ muzikinio atlikimo ar pan. Tai tik patvirtino, jog Laurie turi labai aiškią idėjinę viziją, kaip jos performansas turi būti struktūruotas ir apipavidalintas. Galbūt aš asmeniškai truputį pasigedau vieningos temos (visas pasirodymas bendrai daugiau buvo panašus į įdomių, bet nebaisiai susijusių idėjų kratinį), bet negali paneigti darbo, kuris buvo įdėtas kuriant ir perteikiant šią viziją. Tad iš koncerto išėjau laimingas ir vėl pasisėmęs įdomių, apmąstymo vertų minčių. Ir negana to, išgirdau tikrai įdomios muzikos viso to fone. Tad laikau, kad nušoviau kelis zuikius vienu metu. Štai kodėl verta eiti į Laurie performansus!

Ištrauka ne iš šio koncerto ir net ne iš šio turo, bet iliustracijai tinka gerai

5

Laurie Anderson