Eimantas ilgus metus valdė skyrių geležiniu kumščiu, o jo balsas pirmadienio susirinkimuose skambėjo kaip perkūnija iš giedro dangaus. Jo kabinete kabėjo trys lentelės su užrašais „Terminas buvo vakar“, „Direktorius visada teisus“ ir „Jei neturi ką veikti, daryk ataskaitą“. Eimantas nuoširdžiai tikėjo, kad be jo kasvalandinio rėkimo ir piršto badymo į kompiuterio ekranus visa įmonė tiesiog subyrėtų į pelenus, o darbuotojai pamirštų, kaip įjungti kavos aparatą.Tačiau vieną lemtingą antradienį Eimantas tiesiog pavargo. Jam įgriso raudonuoti iš pykčio, matuoti kolegų pietų pertraukas sekundėmis ir naktimis sapnuoti nesuvestas Excel lenteles. Jis nusprendė atlikti rizikingą eksperimentą – paskelbė save Nebevadovautoju. Eksperimento pradžia sukėlė tikrą paniką. Kai rinkodaros specialistas Rikas nedrąsiai pasibeldė į duris paklausti dėl naujo biudžeto, Eimantas, užuot rėžęs tradicinį „kodėl dar nepadaryta?!“, staiga atsiduso, pasislinko kėdę ir švelniai ištarė: „Žinai, Rikai, pažiūrėkim kartu, kur čia šuo pakastas.“ Rikas išbalo, žengė žingsnį atgal ir paklausė, ar Eimantui nereikia iškviesti greitosios pagalbos. Bet Eimantas nemirė – jis tiesiog tapo lankstus kaip jogos instruktorius. Kai dizainerė vėlavo pateikti maketą, jis nebemojo įstatymų kodeksais, o tiesiog pasiūlė atnešti jai arbatos, kad kūrybinė mūza greičiau sugrįžtų. Kai programuotojai pradėjo ginčytis dėl kodo, jis nebeįsakinėjo, o atsisėdo šalia ant sėdmaišio ir pasiūlė kartu paieškoti kompromiso. Eimantas išmoko naujų, anksčiau jam visiškai svetimų žodžių, tokių kaip „kaip tu jautiesi dėl šio projekto?“ ir „tavo idėja skamba puikiai“. Netrukus prasidėjo tikri stebuklai. Paaiškėjo, kad kai Eimantas nustojo visiems aiškinti, kaip sukti varžtus, darbuotojai juos pradėjo sukti dvigubai greičiau, kad tik nereikėtų ilgai diskutuoti su staiga labai draugišku tapusiu viršininku. Biure dingo įtampa. Niekas nebepranešinėdavo apie „netikėtą ligą“ pirmadienio rytais. Konkurentų vadovai žaliavo iš pavydo, nesuprasdami, kokią slaptą kankinimų sistemą Eimantas naudoja, kad jo skyriaus našumas šovė į stratosferą. Galiausiai Eimantas pasiekė visišką Nebevadovavimo nušvitimą. Jis suprato, kad geriausias jo darbas yra tiesiog netrukdyti kitiems dirbti. Dabar jis sėdi savo kabinete, geria vėsinančią arbatą, o reikalams stringant tiesiog lanksčiai nusišypso ir paklausia: „Na, tai kaip bendradarbiaujam?“ Ir darbai tirpsta patys, nes visi tiesiog nori pradžiuginti savo patį sukalbamiausią pasaulyje Nebevadovautoją.
O humoreska todel, kad galima su sypsena prisiminti ir rasti atitikmenu savo gyvenime, kokie musu vadovai buna.
____________________
Negyvenk gyvenimo uz kita zmogu, nes svaistai savaji & dealing with others you are the author of your own story, not a character in theirs
Nežinau, kodėl žanras „humoreska“. Bandyta kažkokį inspirational apsakymą labiau parašyti. Bet labai jau stereotipizuotas protagonistas ir stereotipizuota situacija. Primena eilinį konvejerinį Dhar Mann filmuką.
Vasarą čia atrodo jau įprasta sugrįžti seniems nariams. O duomenys tikrai neturėtų niekur būti prapuolę, būtų keista, tad beveik garantuoju, kad bus sugrąžinti.
Sveiki visi, nebuvau čia mažiausiai 16 metų apsilankęs , Ar administratoriai yra pasikeitę jau nuo 2010 metų maždaug, man reikia savo senosios anketos informacijos/duomenu, jei apskritai tokia išlikusi.
2026 m. rugpjūčio 14 d. 08:39:47
O humoreska todel, kad galima su sypsena prisiminti ir rasti atitikmenu savo gyvenime, kokie musu vadovai buna.
____________________
Negyvenk gyvenimo uz kita zmogu, nes svaistai savaji & dealing with others you are the author of your own story, not a character in theirs
2026 m. rugpjūčio 14 d. 01:09:09
Nežinau, kodėl žanras „humoreska“. Bandyta kažkokį inspirational apsakymą labiau parašyti. Bet labai jau stereotipizuotas protagonistas ir stereotipizuota situacija. Primena eilinį konvejerinį Dhar Mann filmuką.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas