Nestruktūrizuotas atsiliepimas. RED HOT CHILI PEPPERS Rygoje

Po savaitės su trupučiu susigulėjo visi įspūdžiai ir pastebėjimai, todėl norisi pasidalinti 

Į Latvijos sostinę atvykau iš vakaro, ir gatvėmis jau šmėžavo fanai su Red Hot Chili Peppers marškinėliais. Senamiestyje pastebėjau vyrą su I'm With You turo marškinėliais, kur grupės logotipas buvo Lietuvos vėliavos spalvų - dėl to kažkaip keistai džiugu pasidarė. Koncerto laukimo atmosfera labai jautėsi socialiniuose tinkluose, kur buvo publikuojamos grupės narių nuotraukos tose pačiose gatvėse, kuriose teko pasivaikščioti ir man. Žodžiu, išvakarės buvo kupinos keisto laukimo, sumišusio su nelaukimu, nes spraudėsi mintis, kad viskas labai greitai praeis. Taip ir buvo.

Prisiklausiusi, kaip žmonės laukia po devynias valandas tam, jog galėtų patekti kuo arčiau scenos, nusprendžiau pasielgti panašiai, ir nuėjau laukti maždaug 11 valandą (vartai atsidarė penktą vakaro). Bent jau šiame koncerte nebuvo verta ateiti taip anksti, nes žmonės rinkosi lėtai, o aš prisijungiau tik prie ketverto jau laukusiųjų. Kita vertus, šis sprendimas atnešė ir labai didelį laimikį - išgirdau grupės soundcheck'ą: repetavo dainas Blood Sugar Sex Magik, Suck My Kiss, Sick Love, Dani California, Californication ir Go Robot po kelis kartus; keturios pirmosios koncerte net nenuskambėjo. Dar vienas labai nustebinęs dalykas buvo užsieniečių skaičius, nes tik pavieniai latviai pradėjo rinktis vos prieš vartų atsidarymą, kai tuo tarpu lietuvių, italų ar izraeliečių buvo labai nemažai. 

Apsaugai sėkmingai įleidus pro vartus, pasileidau bėgti link tvorelės - per maždaug aštuonis įėjimus prasigavę žmonės sparčiai stengėsi užsiimti vietas. Tiesa, koncerto vietos išplanavimas kiek nuvylė, nes plane rodėsi, jog ir mirtingųjų (regular) zonos bilietai dar leidžia patekti į pirmą eilę, tik šone scenos; pasirodo, fanų zona buvo atitverta plačiau. Žinoma, tai koncerto garsui įtakos visiškai neturėjo, o visas vaizdas išdidintas puikiai matėsi ekrane. Grįžtant prie apsaugos, vanduo buvo atimtas, tad teko puslitrio stiklinę pirkti už 2 eurus, tačiau tai - gana suprantama masinio renginio vasaros viduryje komercija. Taip pat tarp muzikinių takelių belaukiant buvo galima išgirsti Alice In Chains, The Clash bei Pearl Jam.

Pirmoji apšildanti grupė buvo žaismingi, paprasti, tikrai šilti latviai Carnival Youth. Prieš atvažiuodama paklausiau dvi jų dainas, tikriausiai, pačias populiariausias, nes abi jas pagrojo. Buvau nustebusi būgnininko sugebėjimu taip puikiai kontroliuoti kvėpavimą, grojant savu instrumentu, kadangi net keliose dainose jis buvo pagrindinis vokalas. Smagiai klausėsi ir keletas dainų latviškai dėl labai plačiai paplitusios ne meilės savo kalbai daugumoje norinčių prasimušti grupių. Grupės pasirodymas truko, mano manymu, apie 40 minučių - buvo gera girdėti visą ketvertuką nuo raudonkepurio gitaristo/vokalisto, energingo klavišininko, sukaitusio būgnininko iki santūraus bosisto.

Never Have Enough  - šviesi, lengvumu persismelkusi daina, dovanojanti vasaros dvelksmą:

Seagulls on Bicycles:

Antroji apšildanti grupė - amerikiečių grupė Knower, koncertavusi ilgiau, nei Carnival Youth. Jei reikėtų apibrėžti, kokį muzikos stilių jie groja, būtų gana sudėtinga. Jautėsi metalo, elektronikos, džiazo, galbūt net ir repo elementai. Plonas, bet daug parako turintis būgnininkas, charizmatiška vokalistė, ant pilvo išpiešusi užrašą "Riga" bei apsiavusi skirtingais sportbačiais, hiperaktyvus bosistas, žmogus prie kompiuterių bei saksofonistas padovanojo gerą šou, bendravo su publika bei spinduliavo energija. Tiesa, gal tokios muzikos kiekvieną dieną neklausyčiau, nes retkarčiais dainos atrodė kaip tiesiai ant scenos sukurti eksperimentai, tačiau mane labai sužavėjo saksofono ir vokalo tarpusavio derėjimas. Kokybiškų įrašų ar nuotraukų iš koncerto nėra, todėl įkeliu dainą, kuri labiausiai įstrigo į galvą ir gyvai skamba gana skirtingai nuo įrašo.

What's In Your Heart:

Antrajai grupei baigus pasirodymą ir atmosferą užkaitinus klausimu "Are you ready for the Red Hot Chili Peppers?!" stojo dar nepilnos valandos laukimas. Darbuotojai pradėjo derinti instrumentus, būgnus patikrino pianinu šou metu akomponuojantis Nate Walcott. Kadangi Knower būgnininkas į minią pasirodymo gale mėtė kažkokias daržoves (nesu įsitikinusi, kas tai buvo), valytojui teko keletą kartų pereiti sceną. Tuo pat metu už apšvietimą atsakingi darbuotojai testavo techniką ir vyriškį su šluota pavertė dėmesio centru, valdydami šviesą jo ėjimo kryptimi. Buvo įdomu pastebėti viso personalo tarpusavio bendravimą. Vykstant šiam procesui, į sceną buvo išvestas Anthony sūnus Everly Bear ir rankų mostu bandė užvesti publiką. Kad ir kaip juokingai skambėtų, jo plaukai - stulbinamai panašūs į tėčio jaunystėje. 

Apie 21:30 fanai pradėjo judėti krutėti su nerimu, nes per tarpelius scenos gale jau matėsi vokalisto ir būgnininko siluetai. 21:45 Red Hot Chili Peppers žengė į sceną. Na, pirmiausia - Flea, Josh Klinghoffer ir Chad Smith.

Atidarymo daina - Can't Stop. Trejetui grojant pradžios improvizaciją jau buvo galima nuspėti, kad tai bus būtent hitas iš albumo By The Way. Kai prasidėjo pagrindinis riff'as - ant paspirtuko į sceną įvažiavo Anthony Kiedis.

Kadangi neatsimenu, kada kas ką kalbėjo tarpuose, negaliu tiksliai aprašyti, prieš kurias dainas muzikantai prabilo šiaip pasisakyti - viskas atrodė labai greitai, prireikė keturių dainų atsitokėti, kad stoviu maždaug 20 metrų atstumu nuo grupės, kurios muzika - mano nuolatinė palydovė. 

Visai netikėta buvo antroji - Snow (Hey Oh). Vienas iš mylimiausių bassline Red Hotų diskografijoje ir leopardinių plaukų Flea, papūtęs žandus, šitą dainą pavertė dar ypatingesne. 

The Zephyr Song  - vienas tų kūrinių, kuriuos klausydavau, bet nepasiekdavo mano širdies. Koncerto metu taip nuotaikingai skambėjusi daina buvo dar labiau sustiprinta ryškių oranžinių šviesų per priedainį. Užsimerkus klausant tikrai išskridau kažkur kitur ant savo zefyro (žodžiai: Fly away on my zephyr/I feel it more than ever/And in this perfect weather/We'll find a place together).

Ketvirtoji - Dark Necessities. Šiosios tikėjausi, nes daugumoje koncertų setlistų iš naujojo albumo dainos grojamos ketvirtu/penktu numeriu. Tikriausiai vienintelė daina, kurioje Anthony Kiedis pustoniu nepataikė į natą. Labai verta pastebėti, kad per visą koncertą vokalisto atliekamas darbas buvo tikrai labai kokybiškas.

Penktoji daina buvo visiška staigmena, dėl kurios nudžiugau taip, kaip apsidžiaugtų užkietėję RHCP fanai, jei Frusciante grįžtų į grupę (aš myliu Klinghoffer'į). Mommy, Where's Daddy? - ją dar prieš gerą savaitę pirmąją įtraukiau į savo compilation dienoraštį!

Po jos - The Stooges dainos I Wanna Be Your Dog cover'is, panaudotas kaip įžanga į Right On Time. Tikras energijos pliūpsnis. Tikriausiai įsimintiniausi šios Red Hot Chili Peppers dainos žodžiai - Holy cow/Bow wow wow. 

Kitai dainai prisijungė dar vienas bosistas, ir tai buvo Go Robot. Antrą kartą per dieną girdint ją gyvai, tik matant vaizdą ir melsvą apšvietimą, buvo gera.

Po robotikos Josh'as savo Fender gitarą pasikeitė į baltą Falcon, ir supratau, kas laukia - arba Otherside, arba Californication. Tai buvo Californication. Neabejotinai viena didžiausių jų dainų atitinkamai didingai skambėjo.

Devintąja daina pipirai išrinko dar vieną saldainiuką vaniliniuose leduose - I Like Dirt. Tikra staigmena, kurios žodžiai Earth is made of dirt and wood/And I'd be water if I could į galvą įsirėžia ilgam po jos klausymo.

Don't Forget Me buvo dešimtoji. Techniškai sudėtinga, bet išjausta. Kiedžio balsui iššūkis, bet tobulai sudainuota (net ir ilgoji nata). Viena svarbiausių RHCP dainų man. Atėmė žadą.

Po emocingosios Don't Forget Me krito dar viena bomba - The Power Of Equality. Žiauriai nudžiugusi, nes ją groja retokai, kaip mokėjau, taip repavau su Anthony ir šokau.

Kadangi iš Mother's Milk albumo labiausiai pasitaiko Knock Me Down arba Stevie Wonder'io Higher Ground cover'is, nebuvo didelio netikėtumo, kai Flea atskleidė Higher Ground boso partiją. Prieš tai grota daina buvo puikus apšildymas pastarajai, o vokalas skambėjo ir vėl stebėtinai nepriekaištingai. Žemė tapo priešingai - žemesnė - nuo žmonių įsijautimo ir šokimo.

Išsipildė viena svajonių, nes sekanti iš repertuaro skambėjo I Could Have Lied. Labai artima daina širdžiai gyvai rodosi net įspūdingesnė.

Na, ir paskutinė prieš encore - By The Way. Buvo keista suvokti, kad tai jau šešiolikta daina, kad tiek daug jau spėjau išgirsti. Tikriausiai labiausiai fanų balsais apipilta daina. Ir Anthony žodžiai dainos pabaigoje - "yes, motherf*cker, I'll  be there for you" (By the Way: By the way/I'll try to say I'll be there/Wating for).

Netrukus scena ištuštėjo nuo muzikantų, per ekranus rodė fanų veidus, visi triukšmingai laukė sugrįžimo. Teko palūkėti apie 10 minučių. Pirmasis į sceną paržengė gitaristas Josh Klinghoffer ir atliko jausmingą Elliott Smith kūrinio Angeles versiją. 

Prisijungus kitiems grupės nariams, prasidėjo dainos Goodbye Angels riff'as, o su Anthony prie mikrofono buvo atvestas ir jo sūnus Everly Bear. Kartu jie padainavo dalį uždainio. Už nugaros stovėję lietuviai privertė nusišypsoti: "O, žiūrėkit, ir vėl tą mergaitę atsivedė!". Tiesą sakant, tikėjausi kiek labiau už širdies griebiančio jausmo, nuskambėjus outro. Nors skambėjo vis tiek neįtikėtinai.

Visi žinojo, koks desertas laukia pabaigoje. Give It Away neabejotinai privertė atiduoti paskutinius prakaito lašus ir balso stygų pajėgumą. Po jos muzikantai dar paimprovizavo:

Flea padėkojo už šiltą priėmimą gražioje šalyje, kaip išėjo Josh ir Anthony - tiesiog neatsimenu, o galiausiai Chad Smith liko vienas scenoje ir pasakė trumpą kalbą bei į žmonių jūrą atidavė kelis rinkinius būgnų lazdelių. Antroje dalyje būgnininkas jautėsi itin stilingas, kaip vėliau ir prisipažino:

Ir tada koncertas baigėsi. Buvo kiek sunku suvokti, kaip taip greitai prabėgo pusantros valandos, lauktos nuo lapkričio pabaigos. Dabar ir vėl užpuolė nostalgija bei didelis noras dar išvysti greičiau turinčius patirties negu pavargusius RED HOT CHILI PEPPERS.