Nustok egzistavęs

Nustok egzistavęs

Evanescence

Neliesk. Tai, ką matai – pasaulis – sulipdytas iš paprasčiausių dulkių. Aš dėjau kruopelę prie kruopelės ištisus šimtmečius, tačiau pamiršau sutvirtinti. Vienas neatsargus judesys ir realybės užsklanda sutrupės, pavirs kuo buvo prieš daugybę metų – niekingomis dulkėmis. Juk tu to nenori? Ar nori? Kvailas maksimalizmas nesuteikia tau teisės vienu beatodairišku poelgiu sugriauti to, ką aš stačiau daugybę amžių. Tu ne dievas ir ne tau spręsti kas vertas likti, o kas ne. Apsidairyk. Tai kreivų veidrodžių karalystė. Ar matai savo atspindį juose? Štai vienas perkaręs, kaip pati Ponia Giltinė, kitas nutukęs, kaip kirminas, baigęs ėsti lavoną. O va šitas šiepiasi, bandydamas imituoti šypseną. Žiūrėk, ana tas lyg ir verkia... Ar žinai, kas tai? Ar žinai? Tai tu. Tai - tavo kaukės, be kurių liktum nuogas ir beginklis. Jei aš atimčiau jas, tu kristum negyvas sulig pirmuoju saulės spinduliu. Net ši mano sukurta iliuzija yra per daug pavojinga, kad liktum joje savimi. Todėl neliesk, nes pasaulis suduš, o šukės giliai susmigs tau į širdį... Neliesk.
Nebėk. Toli nenubėgsi, o ir naudos iš bėgimo į niekur nebus jokios. Tik trumpam atitolinsi tai, kas neišvengiama. Geriau stovėk. Kai mūrai virs, kai žemė versis, kai liepsnos aplinkui viskas... tu stovėk. Net ir tokios akimirkos vertos, kad sustotum ir jomis gėrėtumeisi. Chaosas turi savo žavesio... kaip ir galios. Jausk chaosą, tapk chaosu. Susiliek su pražūtim ir virsi mintim. Galėsi keliauti laike. Galėsi stebėti, kaip gimsta ir miršta pasauliai. Kaip žinojimo galios apakinti kvailiai sunaikina patys save. Kaip užmarštin nurimsta didvyriai, kaip kuriamos odės išdavikams. Pats laikas praras savo vertę, juk mintis amžina – ji buvo ir bus visada ir laikas bejėgis ją sunaikinti. Negi nenori to? Žinau, kad nori – kitaip tu nebūtum tu. Tačiau nepatirsi to. Žinai kodėl? Tam reikia nors trupučio narsos. O tu... tu viso labo niekingas šakalas, mintantis kitų išėdomis. Be gaujos palaikymo nedrįsti parodyt savo snukio. Kai pragaras sukils - tu krisi ant žemės, virpėdamas visu kūnu. Tu šliaužiosi, raitysies, maldausi, keliaklupsčiausi, bandysi bėgti. Nebėk. Neverta. Žinau, kad neišdrįsi pažvelgt man į akis, kai ateisiu, bet ir nepabėgsi nuo manęs. Rasiu tave, kad ir kur slėptumeisi. Nebėk. Aš visvien ateisiu, ateisiu tavęs, nes tu manęs norėjai. Nebėk.
Nerėk!!! Mano spektaklyje nėra garsų. Tai vaidinimas apie tylą. Kai degsi ant laužo, kai bukas peilis skros tavo lepią odą – tylėk. Negi nežinai, kad rėkti, kai skausmas nepakeliamas yra beprasmiška? Juk skausmas nuo to nė kiek nesumažėja, o kančia lengvesnė netampa. Nesutinki? Kodėl? Negi kas kartą, kai tu rėkdavai iš skausmo, tau skausmas atlėgdavo? Ne? Tai aš tau dabar ir bandau pasakyti. Tyla yra geriausias vaistas. Tyloje tu pažinsi save. Tyloje suprasi kaip kovoti su skausmu, kaip kovoti su savimi. Klausykis tylos ir išgirsi tobulą koncertą. Jis nuramins tavo sielą, užgydys žaizdas, užmigdys... ir skriesi sapnu tolyn amžinai. Tik klausykis tylos. Nerėk. Bet ne, tau ir tai pernelyg sudėtinga. Matau, kad dabar nori staugti, kaip staugia vilkas, sveikindamas pilną mėnulį. Nieko nebus. Girdi? Tu negali rėkti. Esi tik marionetė, kybanti ant sutrūnijusių virvelių apleistame teatre. Mano teatre. Žinai, čia niekas nesilankė jau daugybę metų... ir nesilankys dar tiek pat. O tu liksi čia - kvailai išsiviepęs, pasiruošęs vaidinimui. Ir su viltim stebėsi duris, kurios neatsivers. Baisu tau? O ko tu tikėjaisi? Manei, kad esi tikras? Čia nėra nieko tikro. Tik jau ne mano pasaulyje. Nerėk.
Nebūk. Atsiduok vėjui ir leiskis nešamas ten, kur leidžiasi saulė, kur žūva pasaulis. Ten išnyksta laikas ir amžinybė tampa niekuo. Tu troškai ramybės, vaikeisi mirties. Tebūnie. Ji ten. Ten tu užmigsi, amžiams išnyksi sapne. Ištirpsi tyloj, kaip naktinė rauda išnyksta ryto kruvinoj migloj. Ten gausi viską, bet prarasi save. Tik tai nesvarbu. Juk tu to norėjai, juk to maldavai. Tai skrisk. Skriski į niekur, susiliek su tamsa. Juk dėl jos paaukojai save. Miegok. Tau bebalsiai paukščiai lopšinę giedos. Šlovins jie rytą, kurs tau neišaus. Užmik. Numirk. Sapnuok. Nebūk.
Nustok egzistavęs. Tavęs nėra. Nebuvo ir nebus. Aš tave tik išsigalvojau. Netiki?

2005 m. birželio 8 d.

Evanescence / Prakeikta diena

2005 m. rugpjūčio 18 d.

Evanescence / Petras pankas (ištrauka iš laiško)

2005 m. liepos 26 d.

Evanescence / Mylimajam...

2005 m. liepos 22 d.

Visi dienoraščiai

Kiti šio vartotojo įrašai

Komentarai (3)

Susijusi muzika: pasirinkti

PERŽIŪRĖTI

RAŠYTI

coolpana
2005 m. birželio 8 d. 16:15:29

liabai faijnos mintys

____________________
Muzika ir meile sunku isreiksti zodziais,ja reikia jausti....

Atsakyti

curious_girl
2005 m. birželio 8 d. 15:57:09

uj..kaip daug prirasyta...

____________________
I believe in angels, the Kind that heaven sends ...I'm surrounded By angels, but I call Them my best friends... [img]http://www.world-of-smilies.com/html/images/smilies/engel/engel023.gif[/img]

Atsakyti

Svajoklelyte
2005 m. birželio 8 d. 14:03:56

Labiai graziai parasyta, ir mintys idomiai issakytos, idomu skaityti, man patiko labai sujaudino.

Atsakyti

Vartotojo vardas:
Slaptažodis:	(bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas:	(reikės patvirtinti)

Naujienos	Dienoraščiai	Stiliai
Grojaraščiai Diskusijų temos	Kūryba	Vartotojai
Komentarai	Dainų tekstai	Gairės

Albumas Daina Grupė Kita


Nuoroda su atnaujinta informacija bus atsiųsta jums.
Jūsų komentarai arba papildoma informacija, padėsianti mums greičiau papildyti duomenų bazę.
SIŲSTI PRAŠYMĄ / Grįžti į paiešką

Pasiūlė	Daina	Mėgsta
Silentist	Janis Focus	3
einaras13	Let Me Know Roisin Murphy Nuotaika legendarinei 2000s groovy elektropopinei muzikai	1
malia	Is It Any Wonder? Keane	1
Sahja	Poyavis moy suzhenniy Ani Lorak	1
Konditerijus	Manija Jessica Shy	0