Liūdnos akys jos,
šaipūnės juodosios.
Liūdnos akys jos,
tai prasidėjus.
Naktį tokią tykią, kaip kad ši
kakta jaučiu švelnutį bučinį.
Einu pats sau.
Ir ore aplinkui viskas raportuoja.
Netrukus čia praeis ponia manoji
liūdna kaip ir anksčiau.
Baltoji karalienė eina ir naktis išblykšta.
Plaukuose jos meilės žvaigždės tviska.
Pastebėki! – kaip į sieną. -
Malonėki žodį vieną.
Mano liūdnų akių nemato ji.

Kaip tau sekės, ką regėjai,
žalio gluosnio motinėle?
Vardu šaukiau.
Stovėjau aš po jos langais,
mieli man žingsniai jos, bet kai
priėjo jau...
Baltoji karaliene, kaip širdį gelia,
o sausos lūpos prabilt negali.
Taip ir delsiu toliau.

Išgirsk, mano deive, kraupiausią baimę.
Per vėlai pasakiau.
Amžinybę tam sugaišau.
Mieli draugai, adjū,
matot, aš neverkiu.
Kaip viskas liūdnai išėjo, tai prasidėjus.