
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Pamažu temo. Gelsvoje žibintų šviesoje galėjai įžiūrėti smulkutes snaiges, pamažu bekrentančias ant pilkšvomis plytelėmis grįsto kelio. Na o parko medžiai atrodė tarsi baltais kailinėliais apsirėdę, bijodami sužvarbti ne tokį jau ir šaltą žiemos vakarą. Ant vieno iš žibintų sėdėjo, liūdėjo, žvilgsnį panardinęs į nežinią Amūras. Jo rankose ilsėjosi lūžę lankas bei strėlės, iš apkarpytų sparnų ant grindinio lėtai, kartu su snaigėmis, sukosi plunksnos, o ant jo nuogo kūno krisdamos tirpo tos pačios snaigės. Jo ilgesingai apie kažką mąstė, tačiau niekas nežinojo apie ką. Net ir du šešėliai, sėdintys šalia gatvės žibinto ant parko suolelio, nukreipę žvilgsnius į vargšą meilės nešėją bei simbolį. Vienas iš šešėlių atsisuko į šalią besėdintįjį ir prakalbo: - Kaip tu manai: jeigu Amūras turėtų paną, koks jos būtų vardas – Amūrina ar Amūreta? - Cha cha cha. Amūras su Amūreta kavinėj geria „Amaretto“! – Užsikvatojo antrasis šešėlis. – Jei kalbėsim ritmai, tai net nežinau. Veikiausiai Venera, jeigu tikėsime senovės romėnų mitologija. Reiktų bibliotekon užeiti... Kodėl klausi? - Šiaip. Įdomu. - O tu jo paklausk, - parodė rankos mostu į ant žibinto sėdintį Amūrą. Tasai vis dar sėdėjo lygiai toks pat paniręs į savo apmąstymus. Kažkuo buvo panašus į tautodailininkų nudrožtą ir bobučių numylėtą Rūpintojėlį. Etnografiškai gražus. - Ė, sparnuotasis, panikę turi? – Įžūlokai paklausė šešėlis. - Jos vardas Silvija. Deja... – prabilo Amūras. - Iš ketvirtos laiptinės? Amūras linktelėjo. Jo veidas dar labiau ištyso ir pabalo. - Vargšelis tu. – Stebėjosi antrasis šešėlis. - Nežinojai, ne? Tai ji tau sparnelius apkarpė, strėliukes aplaužė, tiesa? Vargšas. Tokia jau ji. Nereikėjo tau su ja. Bet... še, imk mano kailinukus, nes visai į ledo gabalą sušalsi ant to žibinto betūpėdamas. Naktį minusą praneša. - Ko tu jam tuos savo supelyjusius kailinius bruki? Kandžių sugraužti, blusomis apgyvendinti... - O ko jau tie mano kailiniai prasti? Jie mano senelio. Geri. Dar prie Smetonos pirkti, - didžiavosi tasai. Abiems šešėliams tarpusavy besiginčijant lyg iš niekur išniro nepažįstamas šešėlis suplyšusiais batais. - Ugnies turit? – Šiurkštoku balsu paklausė apiplyšėlis. - Kokios norėtumei: „Amžinos meilės“ ar „Spindinčio likimo“? - Nesvarbu. Svarbu, kad cigaretę pridegtų. Prisidegęs cigaretę vėl dingo vakaro tamsoje, iš kurios taip netikėtai buvo atsiradęs. - Gal laikas skubėti namo? - paklausė vienas iš vis dar besėdinčių šėšėlių. – Prasideda dar vienas skylėtų vienišų sielų susirinkimas. - Eime. Nematau jokios prasmės daugiau čia sėdėti. Ei, sparnuotasis, - kreipėsi į Amūrą, - eikš kartu su mumis. Atauginsim tau sparnus, strėles suklijuosim. Matai, kiek čia vienišų sielų vakarais susirenka? Tavęs visi laukia. Visada laukia, bet kokiu metu. Eikš, sušilsi pas mus. Amūras nedrąsiai nušoko nuo žibinto ir atsitūpė vienam iš šėšėlių ant peties. Jo veidas kažkiek pralinksmėjo ir visi trys nuėjo parko takučiu rausvų žiburiukų alėja... ![]() |
![]() |
![]() ![]() ![]() |
2006 m. vasario 21 d. 20:05:57
____________________
Buoruzia....:)
2006 m. vasario 21 d. 13:38:37
vargšelis jis..
Ma jei jo nebūtų, būtų dar daugiau vienišų sielų.
Gerai kad atsirado gerų žmonių norinčių jam padėti
Labai gražiai parašyta :}
2006 m. vasario 21 d. 11:01:10
Dabar is tikro susumasciau, ar Amuras turi panele, ir kaip jam sekasi... O gal dauguma atsventusiu Valentinke, net neisivaizduoja, net nepagalvoja apie Amura...
Net Amuras gali ut vienisas... Vat kaip...
____________________
End of the line ___. http://www.last.fm/user/Evil_Woozy/